Bobučių istorijos (I)

Viename Europos kaime gyvena trys linksmos bobutės: Onutė, Marytė ir Staselė. Jos, nežiūrint solidžios metų naštos, yra guvios, vikrios ir visokių pramanų pilnos.
  Kartą, besišnekučiuodamos, sugalvojo kurti įvairias istorijas, o vakarais susirinkti pas kurią vieną iš jų ir tas istorijas pasakoti. Kaip tarė, taip ir padarė. Šeiminykščiai pastebėjo, kad jų bobulės rytais, iškart po pusryčių, užsidaro savo kamaraitėse ir neišeina iš jų, kol neužuodžia iš virtuvės sklindančių, nosies šnerves dirginančių skanių verdamų pietų kvapo. Pavalgiusios jos vėl skuba į savo kamaraites, dar spėjusios šūktelėti, kad niekas jų be reikalo netrukdytų. Na, o vakarais, nešinos kažkokiais tai ryšulėliais, nutaisiusios rimtas veido išraiškas, bobulės skuba į sutartą vietą, kuri yra kurios tai vienos iš jų sodelis su suoleliu po obelimi.
  Taigi, šiandieną Onutė pasakoja savo istoriją.
  Nepatikėsite, kas man anądien nutiko.
  Einu aš iš miško, nešuosi krepšelyje keletą baravykų, raudonikių ir lepšių, ogi, žiūriu – šernas į mane kad lekia visu greičiu! Man širdis į kulnus, stoviu, it baslį prarijusi ir galvoju: „Na, dabar tai jau man - Amen. Suleis savo iltis tas žvėris – ir aiktelėti nespėsiu“.  Greitosiomis persižegnoju, užsimerkiu ir laukiu savo paskutiniosios. Žvėris jau prie manęs šnopuoja, jaučiu jo šnipo baksnojimą į mano kojas ir, staiga - užeina man galvon nepadori mintis. Ta mintis man sako: „Bobule, nedrebėk, o spirk tam žvėriui į šnipą visu pajėgumu – gausis kaip savigyna – juk turi teisę gintis“. Tai aš jau ir buvau bekelianti koją, apautą kaliošu, spirti, tik čia pat išgirdau maldaujantį balsą:
  - Nesužeisk manęs, moteriške, vaikučių našlaičiais nepalik! Aš tik pagalbos atlėkiau tavęs prašyti, mat, mano neklaužados suvirto į griovį ir niekaip negali iš jos išlipti.
  - Vajetau! – sušukau siaubo apimta. „Kas mane čia kalbina? Nejau pakeliui į dangų angelai prabilo? “ – galvoju. Pramerkiu vieną akį, antrą – tai kad dar ant žemės stoviu ir šerną aiškiai matau. O jis tokiom gailiom akutėm į mane žiūri, ašarėlės tvenkiasi, ir vėl prabyla žmogaus balsu:
  - Pasigailėk mano vaikučių, geroji moteriške, ir aš tau geru atsilyginsiu.
  Na, galvoju, jei jau pranašauta svieto pabaiga atėjo, ir, dėl to, žvėrys kalbėt pradėjo, tai ką čia, biednas žmogau, padarysi. Reikia, musėt, paskutinį gerą darbelį padaryti - gal, taip Dievo yra skirta.
  - Vesk, - sakau, - šerne mane prie to griovio, padėsiu, kuo galėsiu.
  Šernės uodegėlė džiaugsmingai suvizgėjo, akutės sublizgėjo, ir pasileidome mes abi takeliu gelbėti jos šerniukų.
  Greitai tą griovį priėjome. Žiūriu žemyn – šeši dryžuotukai žvygauja skardžiais balsais - net ausį rėžia. „Bet kaip gi aš juos iš ten ištrauksiu? “ – pagalvojau. „Jei pati į griovį nušliuošiu, tai ir paliksiu jame su šerniukais žvygauti“. „Et, buvo nebuvo – vis tiek pasaulio pabaiga atėjo – tai koks skirtumas, kur aš ją pasitiksiu – griovy ar virš jo“. Tai išėmiau iš krepšio savo grybukus, įsispraudžiau šiaip ne taip į jį sėdom, ir nučiuožiau griovin, lyg žiemą per sniegą rogutėm nuo kalno. Sugaudžiau tuos padykėlius į krepšį, bandau pakelti, o jie tik - strykt, strykt - ir vėl po griovį voliojasi.
  „Eina skradžiai“ – bumbu sau panosėje piktai, bet po to kad suriksiu:
  - Na, patrakėliai, skubiai sušokit į krepšį, o tai paliksiu čia vienus žvygauti, jei ir toliau taip šėliosite!
  O ir šernė virš griovio maldaujančiu balsu jų prašyti pradėjo, kad manęs klausytų. Na, vargais negalais, bet šį kartą po vieną, iškilnojau su krepšiu iš griovio aš tuos šerniukus, šernė ten juos už pakarpos sėkmingai ištraukiojo, o dabar atėjo mano eilė. Atsisėdau krepšin - o kas mane iškels? Ir pradėjau garsiai melstis.
  Pamažu jau ir temti pradėjo. Sumigo šerniukai, prie šernės prisiglaudę, o ir ji, vargšelė, iš nuovargio vos laikosi, bet stengiasi akių nesumerkti – budi prie griovio – mane saugo.
  Taip ir praėjo naktis – aš griovy užmigau, šernė – virš jo.
  Anksti ryte, vos prašvitus, prabundu nuo kažkokio triukšmo: lyg burzgia kažkas, lyg balsai kažkieno girdisi. Pramerkiu akis, žiūriu – į mane iš viršaus dar kokios aštuonios akys žiūri, tik ne šernų, o žmonių. Šaukt kažką jie man pradėjo, o aš vis dar nieko nesusigaudau. Matau, virvė į mane atslenka. „Na, „ - galvoju, - „čia, matyt, su pasaulio pabaiga susiję – man tai pasikarimu gręsia“.
  Viena pora akių pas mane į griovį įšoko. Dvi rankos virve per taliją apjuosė, burna liepė stipriai rankom įsikibti į virvę, o šešios rankos viršuje mikliai darbavosi, kol mane ištraukė iš nakvojimo vietos.
  Pasirodo, mielos mano draugės, medžiotojai atvažiavo šernų medžioti. Pamatę pėdas, vedančias link griovio, jie tokiu būdu ir atėjo prie jo. O kai aš jiems papasakojau, kaip atsidūriau tame griovyje, jie man iš termoso įpylė karštos arbatos, gardžiai kvepiančios ir neįprasto skonio, ir po to dar nuvežė į namus.
  - Gerų žmonių dar esama. Ir kai pagalvoji apie tą nelemtą pasaulio pabaigą – taip gaila jų pasidaro! Ir savęs gaila, ir artimųjų gaila, ir šernės su šerniukais...
  - Beje, o kur gi šernė su šerniukais dingo? – sunerimo Marytė ir Staselė.
  - Tai ir nežinau, nes, kai mane ištempė iš to griovio, jų jau nebebuvo. Ir, tikriausiai, niekada nebesužinosiu, kaip ir kuriuo metu šernė su šerniukais iškeliavo. Medžiotojai, kai jiems papasakojau, kas man nutiko, matyt, pagalvojo, kad vargšei bobulei prisisapnavo. Bet nieko jie man nesakė, tik arbata pagirdė. O, kai jau namuose išsimiegojusi, kitą rytą išėjau į kiemą, prie durų radau pilną krepšį pačių gražiausių baravykų ir raudonikių. Apie juos nutariau niekam nepasakoti – o kam – vistiek nepatikės. Geriau iškepsiu gardžių pyragėlių su grybais ir jus pavaišinsiu.
  Bobulės dar kurį laiką susimąsčiusios rymojo ir galvojo apie nepaprastą Onutės istoriją, bet, prisiminusios, kad Onutė pažadėjo jas pavaišinti skaniais pyragėliais su grybais, pagalvojo: „Kai valgysim pyragėlius, tai ir nuspręsim, ar ši istorija tikra, ar išgalvota. Bet ką ten gali žinoti – juk ko tik nebūna ant šio margo svieto! ”