Šulinys

.    Atsidaro šulinio durelės. Paprastas, grežinys dešimt metrų, kaip ir turėtų būti. Stogelis kaip namo ir dar skarda apdengtas. Seniau buvęs rudas, o gal nuo senumo aprudyjęs, dabar perdažytas, bet irgi senai. Net nebeprisimen niekas ar pries šešis ar septynis metus. O buvo gražus. geri žmonės perdažė. Nesuprasi ar tam, kad geriau matytusi miško fone, ar tam, kad žiemą prie sniego derėtų. Dabar jau kibiras krenta žemyn apvaliu tuneliu. Lėtai prisisemia vandens ir nugrimzta link dugno, bet jo nepasiekia. Sena surudijusi grandinė laiko ir neleidžia laiko sulenktam ir kur ne kur įtrūkusiam kibirui leistis žemiau. Vanduo pradeda rimti ir atrodo tuoj bus galima įmatyti veidą, bet keleta nukritusių ašarų vėl sugadina besilyginantį vandens paviršiu.
      Tomas lėtai uždeda ranką ant metalinės šulinio ritės rankenos, nedrąsiai pabandęs pasukti suspaudžia ją ir keliais greitais apsukimais ištraukia kibirą. Kaire ranka sugriebęs kibiro rankeną pradeda pilti vandenį į raudoną nedidelį puskibiri. Lėtai pilamas tik po keliolikos sekundžių užsipildo iki pusės. Susimąstęs vaikinas nepastebi kaip puskibiris prisipildo iki viršaus ir pradeda tekėti vanduo pro šalį ant Tomo kojų.
      Galiausiai atsitokėjęs numeta vieną ir paima kitą kibirą, dešine koja plačiai užsimojęs uždaro šulinio dureles ir lėtai nueina žvyruotuku keliuku.