P.S.
nevertinu balais - nors prototipas, kaip jau minėjau, yra jūsų tekste sukurtas, bet tekstui trūksta autoriaus pozicijos, be kurios tai ką publikuojate dar nėra parodija, o kaip poezija - nesiskaito, mat poetizuojama tekste tai, kas nėra poetiška jau savaime;
beveik parodija prototipui, gyvenančiam mumyse - vaikščiojančiam tarp mūsų, Lietuvos piliečių, veikėjui Lietuvoje, šokinėjusiam kitam veikėjui, ant galvos, tiesiogine to žodžio prasme. (rodė video medžiagą, nufilmuotą kamera, įtaisytoje saugumo tikslais gatvėje, "kriminaliniuose įvykiuose" žiniose, ir prašė piliečių, galinčių suteikti informacijos apie dar du pabėgusius, jos suteikti, nors anonimiškai; tikriausiai tas, kuris šokinėjo, anų neišduoda... kad prašo suteikti nors anonimiškai... matyt nėra tikri kad apsaugos, tai sako suteikite, nors anonimiškai.)
jūsų tekstas, atrodo lyg to piliečio toksai monologas, šokinėjusio žmogui ant galvos, jį spardžiusiam; nukentėjusiajam buvo paskui iškviesta greitoji, jis atsidūrė ligoninėje.
"kaip man keista buvo tai
ką dabat tu matai
pirmon snaigės jau sukrito
aš tikėjaus ryto kito
nieko nežinau deja
noriu būt snaigele
mano batų padas baltas
jis kaip sniegas ant asvalto
kojos kruvinos beje
noriu būt aš snaigele
vis einu su maištu dar ir noriu būti du" - maištas ir smurtas yra skirtingi dalykai.
o tekstas, matote, jame poetizuojami nepoetiniai dalykai - smurtas yra smurtas, jūs jį poetizuojate. tai prastai - ne kūrinys, arba kūrinys neturintis jokios išliekamosios literatūrinės vertės, nebent, atspindintis laikotarpio mentalitetą Valstybėje, Žemėje, kaime, Mieste, ... atspindintis mentalitetą,jei tokių kūrinių pasirodytų dominuojanti dalis, tai tiek jame būtų išliekamosios vertės - juk menas atspindi realybę, arbe mene ji atsispindi - taip jis kalba apie laikotarpius,juose gyvenusius žmones, tačiau šiam būdingas bruožas yra poetizavimas dalykų kurie nėra poetiški.
o smurtas ir maištas, labai skiriasi.(maištautojas gali smurtauti, gali kitokia forma maištauti - ne būtinai fizinio, ar psichologinio smurto forma, pavyzdžiui ateiti prie seimo rūmų, , pasistatyti palapinę ir badauti - užsirašęs ant lentelės priežastis, ko jis siekia taip darydamas, tai jau maištavimas, būrimas bendraminčių apie save, po idėja, kuri gali būti labai maištinga, bet tame nebus jokio smurto, tačiau bus maištavimas akivaizdus, galintis išaugti iki maišto.) o smurtautojas nėra maištininkas, smurtautojas yra smurtautojas ir tiek. ))
pas jus tos sąvokos maišomos, ir maišomos dar įpinant trečią sąvoką, tokią kaip "laisvė":
"mano sportbačiai raudoni
gal dėl to tiek raudojau
reiškia jie ne maištą, - laisvę
kai lekiu pasivaikščiot "
laisvė nėra anarchija. laisvė neegzistuoja jei nėra taisyklių, kurios užtikrintų kiekvienam laisvę - kada jų yra laikomasi; taip kad laisvė nėra anarchija. ta sąvoka irgi painiojama, tačiau, jei jūs kūrėte atitinkamo mentaliteto prototipą, jums tai kažkiek pavyko, bet tai jau parodija tokiems įvykiams kaip šiandien spardžiusiajam galvą, šokinėjusiam ant jos, ir žmonėms, kurie paliko jį "laisvu" nors jų buvo - bet jie visiškai nekreipė į tą smurtą dėmesio. tik kameros byloja, kad jų buvo ne vienas - piliečių. tikriausiai jie bijojo, to "laisviečio laisvo",ar jau abejingi viskam?.. faktas kad taip buvo. jūsų tekstas, lyg parodija tų žmonių mentalitetams, jei parodija, na, galėtų būti, jei nors viename posme, pabaigoje, kur nors, išreikštumėte autoriaus poziciją, į tokio mentaliteto laisvės, smurto ir maišto sąvokų traktavimą. tai tada galėtų būti trys už parodiją, bet, iki jos trūksta autoriaus pozicijos, na o prototipas sukurtas. jis vaikšto mūruose (šiandien per žines rodė, gatvės kamerų nufilmuotą vaizdą, kuriame veiksmas vyksta realiai ir ne virtualiai - kai kuriems piliečiams pasimėgaujant juo, pasidomaujant ir nueinant, kai kuriems abejingai nekreipiant dėmesio, kaip jis nekreipiamas būna į lesančius, numestą bandelę parke, balandžius...)
Raudona spalva šiaip jau simbolizuoja mergaitišką nekaltybę, drauge. Bent jau tiems, kas supranta apie ką iš tikrųjų yra pasaka "Raudonkepuraitė" ir ko iš jos miške norėjo "vilkas".