Išblaivinimo štrichai (3)

Nepyk, motušėle,
Auginusi mažą,
Guzus tartum bulves nešu vis sunkiau —
Nesutelpu jau į gražesnį peizažą
Nei po kojomis savo
Nei mažytėj skiautelėj dangaus.
Net daktaras sako, girdi, nemaniau,
Kad velnias girtuoklį apleistų.

Nepyk, motinėle,
Auginusi mažą,
Dar būna, kai žemę
Ir nosimi savo ariu.
Ak, gimtine, gražioji šalele,
Kaip išvargti save iš savęs?

Į peizažą gražesnį, deja, neateisiu,
Į peizažą  gražesnio žmogaus.
Velnias pametė ir nesugrįžta
Seno diedo dalioj.