Išblaivinimo štrichai (1)

To, pirmo karto, beveik neatsimenu Bet jis  buvęs Varėnoje. Buvęs seniai. Kaip dabar  sakoma,  dar sovietiniais laikais. Tuomet, baigės privalomą karinę tarnybą,  sumaniau, įsigyti aukštąjį mokslą. Berods, buvau  jau  paskutiniuose studijų metuose, kai  su kažkuo  susiginčijęs, pasigerti atvykau į  Varėną.
  Tai padaryti nebuvo sunku, kadangi  dar nebuvau iššvaistęs ir kelių dešimtinių rublių.
  Na, o tą kartą...
  Beveik kaip replėmis suspaustas. O palubėje, lango paveikslu, šviesa  balavo. Lango  stiklo  vietoje, draikėsi voratinklis. Nuo kairės iki dešinės, nuo apačios  iki viršaus. Ir tai, kad mano būstas  toks siauras, kad vietoje stiklo voratinklis, tik  žadino vaizduotę.
  Nedaug  galvojęs,  išžergiau kojas, jomis įsispyręs į sienas. Sliuogiu. Nesunkiai pakiliau prie lubų ir, smakru pakibęs ant  voratinkliu suverptojo  lango, visa galva pasirodžiau jo properšoje.,
  Budėjęs policininkas miegojo  galingu ryto miegu. Knarkė taip, kad  net aš drebėjau, pagiriodamas.  Kriokštė savęs negirdėdamas. Giliai.

        Iki. Te pamiega. Jo nubudimas man  gero nežada.