Dienoraštiniai įrašai

Taip ir galėtų vadintis, juk tai, ką parašysi, ir bus viso labo dienoraštis. Ne apsakymas, ne apysaka ir net ne esė. Todėl kito pavadinimo ir neprigalvosi. Nebent geriau visai be pavadinimo, toks a la šiaip pamąstymas. Kaip būna eilės be pavadinimų, tik trys žvaigždutės tradiciškai ženklina eilėraščio pradžią. Arba pabaigą. Arba ir pabaigą. Nesvarbu.
Svarbu išsikalbėti. Net jei ir neturi apie ką išsikalbėti. Kalbėti būtina. Kalbamės net patys su savimi. Kai nėra su kuo kalbėtis. Kai visiems jau būname nusibodę. Net ir sau. Tada ypatingai daug kalbame su savimi. Kol neiškentę nušokame nuo tilto. Jau nebegalime girdėti savęs, to nuolatinio reikėjo tą padaryti, reikėjo aną, reikėjo taip arba kitaip. Vemti norisi.
Rytoj futbolas. Ei, prie ko čia futbolas. Bet juk nuo kažko reikia pradėti. Tai pradėk, bet futbolas čia niekuo dėtas. Lygiai taip pat mes pradedame nuo oro arba ankstyvo pavasario, arba nuo karo Ukrainoje, arba nuo rinkimų, visada pradedi nuo kažko, kas tau mažiausiai rūpi, tik palaipsniui pereini prie svarbiausio, tokios taisyklės. Bet svarbiausio ir nėra, nėra apie ką kalbėti, nėra jokios matomos arba užčiuopiamos problemos, tiesiog šiaip sumanei paaušinti burną. Na taip, problemos nėra, nors iš tikro ją visada gali rasti, bet tuo labiau – jei jos nėra, tai kalbėti apie futbolą, apie tai, kas arčiausia – yra visai normalu, tai geras tonas, taip nemanai?
Gerai, kalbėk apie futbolą, bet tada niekada iš tos temos neišbrisi, o juk nori tuoj pat, dar šiandien išsilieti apie tai, kas užgavo, ar įžeidė, nors neįžeidė, koks čia įžeidimas, tai viso labo nuomonė, nuomonė apie tavo neva kūrybą, kurią ir pats gerai žinai, negalėjai nežinoti, nepastebėti, tiesiog buvai per daug apakęs ir per geros nuomonės apie save. Dabar toks nebūsi.
Tikrai, jau geriau kalbėti apie futbolą. Už lango vakaras, kažkokie garsai, tame tarpe ir paukščių. Paukščiai ramina. Vakar matei, kaip autostrada einančią ančių šeimynėlę partrenkė iš paskos tavęs važiavęs sunkvežimiukas, tu aplenkei staiga išdygusią vorelę, mama antis ir keli maži ančiukai, o sunkvežimiukas užlėkė ant mamos, vargšai vaikiukai, matyt, liko vieni, visko nematei, nes nesustojai, kaip ir tas monstras-žudikas. Atėmė amą, taip lyg niekur nieko baigėsi kažkieno gyvenimas.
Taip mes gyvename. Diena iš dienos. Ir jie, visi kiti. Iš tikrųjų reikėtų sakyti mes, nes šioje Žemėje visi esame mes, visus tai liečia. Kiti yra kažkur kitur.
Tavo draugas, su kuriuo viešai susirašinėji, sako tylėjimas yra labiau pasirinkimas. Taip sako. Gali rinktis. Gali nepaklusti. Gali kalbėti.
Svarbu išsikalbėti. Net jei ir neturi apie ką išsikalbėti.
Tokį ir paliksi pavadinimą?