Vanduo I

Vėl minutė,
o gal net daugiau,
kai, plienu apsikaustęs,
į Barenco jūrą grimztu
ir peizažas galvoj, kaip tada:
O pušele, tarei, kad sulauksi.
Tavimi kaip šventove tikiu
ir sakau, kad pareisiu.

... parėjau, pražilau,
bet ir vėl atgalio išeinu.
Kartais mažai minutei,
kartais – ilgiau,
kur, kapų nepalikę,
palikdavom mirtį.

O tu, Barenco jūra,
iš visų man mieliausia esi,
te užmiršti tavęs neapleidžia dievai.

Sužinojau tenai,
kaip ramybė ištirpsta,
išsivaikščiojus venų krauju,
kai už plieno - galinga mirtis,
bet šiapus, per centimetrą, kitą
ir netgi mažiau,
plaka laivo širdis.
Tartum staklėm į ją
ląstele įsiaudžiau ir aš –--
išgyvensim...

O sugrįžęs
Tave  apkabinsiu, pušie, kad sulaukei.

O tu, Barenco jūra,
nuostabioji, šventoji, gera...
Nesupyk, jog ilgai netikėjau,
kad sugrįžusį šauksi atgal,
kur, kai būna diena, tai diena ir diena,
o kaip būna naktis, tai naktis ir naktis...