Nykštukų nuotykiai

Vienoje Europos šalyje, vieno kaimo pakraštyje driekiasi didžiulis miškas. O tame miške, mažytėje trobelėje gyvena keturiolika nykštukų.
  Nykštukai kaip nykštukai: ne didesni už rankos nykštį, nešioja kepuraites su bumbuliukais, vilki šortukus iki kelių ir žalius švarkelius. Kodėl, būtent, žalius? Ogi todėl, kad žalioje žolėje juos sunku būtų įžiūrėti, nes nykštukai yra labai išdykę ir kaimo gyventojams prikrečia visokių eibių.
  Naktimis, kai visi jau miega, tie išdykėliai pasiima savo žibintuvėlius ir vorele patraukia į kaimą. Įsivaizduojate, kaip nakties tamsoje atrodo vingiuojančia linija slenkantys žibintuvėliai? Taigi, čia jau kiekvieno asmeninės fantazijos reikalas, ir jai nėra jokių ribų, kaip ir nėra ribų nykštukų eibių fantazijoms.
  Vieną rytą, kai kaimo žmonės jau ruošėsi įprastiems darbams, išėję iš namų, pamatė vaizdą, kuris visiems atėmė žadą – vakar susodintos bulvės mėtėsi ant žemės paviršiaus, lyg ką tik būtų paruoštos sodinimui. Kilo visuotinis sąmyšis ir, beje, jau nebe pirmą kartą, nes nykštukai ir praėjusiais metais buvo iškrėtę ne vieną pokštą, tik niekas iš kaimo gyventojų negalėjo suprasti, kas čia jiems taip kenkia.
  - Toliau taip tęstis nebegali! – šaukė pasipiktinę žmonės, - reikia tuos niekadėjus nubausti!
  Ir tada kaimo vyrai nusprendė naktimis budėti. Taip tą naktį ir padarė.
  Išsirinko vietą, iš kurios gerai matėsi visas kaimas, apsirengė tamsiais apsiaustais ir liko laukti piktadarių.
  Sutemo - nors akin durk – nieko nesimato. Gerai, kad dangų nušvietė apvalus mėnulis, o kartu su juo ir žvaigždės suspindo, linksmai mirkčiodamos iš aukštai.
  Na, o mažieji išdykėliai jau rezgė naują planą, protarpiais vis pakikendami nuo įsivaizduojamo reginio, kurį ištįsusiais veidais ryte turėjo pamatyti kaimo gyventojai.
  O vyrai iš savo slaptavietės akylai stebėjo aplinką, kol, staiga, pamatė iš miško atvingiuojančią mažų žiburiukų eilę. Ji, spingčiodama savo švieselėmis, greitais judesiais rangėsi, lyg koks naktinis žiburiuojantis mistinis žaltys, ir visiems vyrams pasidarė baisiai nejauku ir neramu. O vienas iš jų, gal kiek silpnesnio būdo, nei kiti, staigiai pakilo ir, garsiai šaukdmas, pasileido bėgti. Tuoj pat atsitokėjo ir likusieji, ir, visi šaukdami, taip pat ėmė bėgti. Vyrai tai vyrai, bet kaip išsigando mažieji padaužos, netikėtai patekę į tokį siaubingų garsų sūkurį! Jie taip pat pradėjo cypti savo plonais balseliais. Kilo toks triukšmas, kad net miškas aidėjo ir už jo esančiame kaime žmonės girdėjo šį įvairių garsų skambesį, bet niekaip negalėjo suprasti, kas gi ten vyksta.
  Gerai, kad vyrai laiku spėjo atbėgti prie to „žalčio“, kol jis dar nespėjo pasislėpti žolėje, užgesinęs savo žiburėlius. Aišku, visus ištiko vidutinio stiprumo šokas, kai pamatė, kas iš tikrųjų kaimui krečia visokias eibes. Išdykėliai nykštukai net pabandė pasinaudoti susidariusia situacija ir mėgino sprukti. Tik, deja, per mažos jų kojelės, kad pabėgtų nuo „milžinų“.
  Taip ir baigėsi keturiolikos „didvyrių“ paskutinis žygis – jų virpantys maži kūneliai atsidūrė plačiuose kaimo vyrų delnuose ir iškilmingai buvo nunešti į kaimo susirinkimų aikštę. Visa kaimo bendruomenė susirinko pareikšti jiems savo pasipiktinimą bei galutinį nuosprendį.
  Laimė, kad kaimo seniūnas buvo labai geros ir kilnios širdies žmogus. Visuose bendruose kaimo reikaluose jo žodis būdavo paskutinis.
  Pasižiūrėjo jis į tuos mažulyčius žmogiukus ir labai jam jų pagailo.
  - Ar jūs, išdykėliai, pripažįstate, kad blogai elgėtės ir esate pasiruošę susodinti bulves atgal į vagas?
  - O, taip, taip! – choru atsiliepė nykštukai, - viską sutvarkysime, tik nebauskite mūsų skaudžiai. Daugiau taip nedarysime!
  Ir pabiro nykštukai po lauką – rideno bulves į griovelius ir savo mažom rakelėm iš visų jėgų stumdė žemes ant jų. Iš tolo žiūrint jų nesimatė, todėl, pro šalį einantiems iš gretimo kaimo, atrodė lyg koks stebuklų laukas – bulvės pačios ridenosi ir sodinosi.
  Neužilgo plačiai pasklido garsas apie stebuklingą kaimą su stebuklingu bulvių lauku. Iš tolimų kraštų žmonės atvažiavo pasižiūrėti, kokie stebuklai čia vyksta. Bet, aišku, kol jie atvažiavo, bulvių laukas jau buvo sužaliavęs tvirtais, sodriai žaliais lapuotais stiebais, žydėjo rausvais žiedeliais, o kaimo vyrai žiūrėjo į smalsiuosius atvykėlius ir paslaptingai šypsojosi pro ūsus – tegu visi galvoja, kaip jiems norisi, nes vis tiek nepatikės, koks nuotykis čia buvo ir kaip jis baigėsi.
  O nykštukai nuo tos nuotykių dienos daugiau piktų pokštų nebekrėtė – atvirkščiai – jie tapo rūpestingais pagalbininkais daugelyje kaimo darbų. Jiems labiausiai patikdavo uogų derliaus nuėmimo darbai. O kodėl būtent jie? Ogi patys atspėkite.:)