Išėjimas

Viskas ką turiu tai tik laikas
Kuris į mano sielą kaip raidės į lapą sukris
Ir kai bus mėnesienos tarsi nurėžtos pjautuvu vis
Eisim ir eisim per laukus nušienautus, sutikti kryžiai
Rankomis virs

Tiesis į mus išskerstos laukymės
Palaidosim ir akmenis ir gėles
Eisim ir eisim kol tiksi laikrodis vis
Ir varvėdami dangūs mums mėlynai atsivers

Kaip tavo akys kai upė nuščiuvus
O traškantis ledas nutildo gatves
Tu atsisuksi – nebėra Euridikės
Bet ir į Hadą atgal niekas jau nebeves

Tavo lyra nutilus apkurtusios lakštingalos sielos narve
Bet ta styga kur niekada nebuvo prabilus
Gal ji
Gal ji mus tolyn nors kartą nuves

Iš tavo akių krenta smėlis tu pabundi
Su atsiskyrėliais beduinais savo kelio gale
Ir nieko negaliu tau duoti – tik aprūdijusį vienatvės
Kalaviją kurį juk nusikalei pats

Tik trupinį laiko paskui jau nebesusitiksim
Gal prisilietimai įsispaudę nors jau kiek apirę
Liks tavo veide

Juk eini ten kur tau rodo Ranka
Nežinau ar bent vienas sugrįžo ar visi
Jau dūla nusisukę į žemę

Išeik aš nelaikau – nusisukus
Nors visi kiti atsigrįžę