Bandau rasyti apie kurini. Tik apie kurini. Bandau dar karta. Nepavyksta.
Tokiu atveju, rizikuodamas gauti ispejima, rasau apie autoriu ir ne tik apie autoriu, o ir apie komentatore viena.
Jeigu jau zmonems patinka poezija (kas visiskai nesuprantama), tai jie yra vieno luomo (arba panasaus sutrikimo, atsiprasau, sukirpimo), tai jie turi apsikabine buciuoti vienas kita, o ne bartis.
Visiskai nieko nesuprantu. Prasau man kvailam atleisti.
15 ir 18 uzskaitau. I megstamiausius.
Cha cha - o jis dar rašo,kad aš jautriai reaguoju į kritiką - papylė eilę kvailiausių atsikalbėjimų ir įžeidimų - nuo to kūrinys nei kiek nepagerėjo -laiko nelaiko laiką:DDD
Ir jokia demagogija ir išvedžiojimai nepadės, kaip ir kerštingi įžeidimai.
Apgailėtina.
Cha cha ojis dar rašo,kad aš jautriai teaguoju į kritiką -papylė eilę kvailiausių atsikalbėjimų ir įžeidimų-nuo to kųrinys nei kiek nepagerėjo -laiko nelaiko laiką:DDD
Ir jokia drmogagija ir išvedžiojimai nepadės kai ir kerštingi įžeidimai.
Apgailėtina.
Drauge E-mule, kadangi vakar pas Kopėčią taip šauniai mane prajuokinai, jaučiuosi tau skolingas, taigi atidarysiu langą pravėdinimui, o tuo pačiu paaiškinsiu tau šį tą apie poeziją.
Pavadinimo prasmė daugiau negu aiški: tekste kalbama apie skolintą laiką, be to, kūrinys gan jausmingas ir patetiškas, paskutiniai du žodžiai numato tam tikrą apgaulės, žaidimo su skaitytoju galimybę. Elementaru.
Ilgas pavadinimas? Ir kas iš to? Kas čia per kriterijus? Kas ir kur nustatė, kokio ilgio turi būti pavadinimai? Ką pasakysi apie kai kuriuos Z. Herberto arba G. Grajausko pavadinimus? A. Kaziliūnaitės arba A. Jurašiaus? Jei trūksta išprusimo ir nesi mačiusi ilgo pavadinimo, patarimas vienas - eik į biblioteką.
Dėl rimo pasigedau argumentų. Vien konstatavimo pakaktų, jei čia visiems būtum įrodžiusi savo subtilų skonį ir išmanymą, o dabar yra kaip tik priešingai. Visgi atsakysiu. Taip, laikas/vaikas nėra labai geras rimas, nes jis gan nuvalkiotas, kita vertus, tai netrukdo jo naudoti kad ir A. Marčėnui - svarbu, kad organiškai įsipaišytų į kūrinį, derėtų prasminiu atžvilgiu. O ir šiaip: egzistuoja nuomonė, kad bet koks rimas yra nuvalkiotas ir atgyvenęs reikalas, nes nebėra dar nenaudotų besirimuojančių žodžių kombinacijų.
Ateičiai, kad žinotum: prastu rimavimu laikomas mažybinių žodžių (bernelis-berželis), tų pačių kalbos dalių (žiūrėjo-sėdėjo), visokių tarptautinių žodžių (haliucinacija-atrakcija) jungimas - visa tai vadinama primityviu rimu. Geru rimu laikoma viso to priešingybė - skirtingų kalbos dalių jungimas (tarkim, nusileido-veido). Tavo pateiktas antras pavyzdys (laiko-nelaiko) yra ne tik kad ne prastas, bet netgi tobulas rimas: be aukščiau minėtų dalykų, čia esama praktiškai idealaus fonetinio sąskambio. Beje, tobulais rimais savo metu smagiai žaidė V. Šimkus. Čia tam atvejui, jei visgi užsuksi į biblioteką.
"O fabula – apie ką" Fabula yra siužeto sinonimas, taigi, drauge, tu lyriniame eilėraštyje ieškai siužeto? Nemanai, kad darai iš savęs pajuokos objektą?
Eilėraščio turinio komentuoti nesinori, bet kadangi tikrai labai stipriai vakar prijuokinai, tiek to. Tik prieš tai viena pastabėlė: tavo nesupratimas, drauge, nieko neįrodo. Yra tiek daug dalykų, kurių nesupranti, tačiau tai geri, vertingi dalykai. Štai T.S. Elioto ar juolab E. Poundo poezijos tu taip nesupranti - ir kas iš to?
Mano eilėraštyje savotiškai supriešinama laikinoji žolė ir amžinoji (reliatyviai, žinoma) žemė: savo kasmetiniu atsinaujinimu (mirimu/gimimu)žolė suteikia laiko ritmą, kurio be gamtos judesio tam tikra prasme žemėje nebūtų. Taigi savuoju laikinumu žolė tarsi suteikia amžinumą žemei, ir visa tai čia pavadinama "skolintu laiku". Vėjas čia atstovauja amžinąjį ir nekintamąjį pradą (kartu su žeme), todėl jis liečia tarsi "susenę pirštai". Lyrinis herojus supranta savąjį laikinumą (ir todėl jis - "amžinas vaikas") bei visą šią pasaulio harmoniją ir parpuolęs ant kelių bando su ja susilieti. Žinoma, galima pakreipti tekstą ir kiek kitokia linkme (apie ką užsiminė draugas Būna), bet tau, drauge, suprantamiausia, manau, bus šita interpretacija.
Taigi tikiuosi praplėčiau tavo akiratį. Tavo pastangos imituoti mano kritines pastabas tikrai vertos susižavėjimo (beje, kiek laiko visa šitą komentarą stenėjai? savaitę?), bet tobulėti dar yra kur. Supranti, drauge, jei tarsim, kad kritika yra sportas, tai visas tavo komentaras tėra parolimpinės žaidynes.
Beje, dėl žolės. Tavo kaime tikrai visi rūko paprastą žolę nuo žemės? Net nedžiovintą? Įdomu. O tabako arba marihuanos įsigyti neįmanoma?
Nors geriau neatsakyk: užtenka to, kad savo nerišliom sapalionėm baigi išvesti iš proto draugę Kopėčią. Su tavo oda tai kas, o štai aš juk jautrus, pergyvenu ir jaučiuosi dėl šito kaltas.
Pradėkine nuo pavadinimo, kuris yra vos ne ilgesnis už kūrinį. Iš tiesų sunku jį būtų pavadinti pavadinimu, nes su tekstu jis nesusijęs ne tik prasme, bet ir stiliumi.
Dabar apie eiliavimą : rimai –laiko/ nelaiko ir vėl vaiką/laiką –itin prasti.
O fabula – apie ką:
Žolė turi laiką, kurį skolinasi žemė???
Juk pati žolė iš žemės. Ką tai galėtų reikšti?
Vėjas pučia taip , kaip liečia seni pirštai?
O kas tas amžinasis vaikas – dėl rimo su laiku?
Apie ką eilėraštis? Apie apsirūkymą žole? Tada nors aiškus tas kojų nelaikymas bei parpuolimas.
Neįmanoma įvertinti tai, ko neįmanoma suprasti.
...už žemę grąžinu žolei skolintą laiką"... - kietai. Šiaip gražus kūrinėlis, skirtingai nuo kitų. Nelabai suprantama iš kur ta skola atsiradusi, bet poezija čia.Taip manau.
Na, labai Jūs čia, gerb. drauge, išmoningai aprašėte savo pasiaukojimą žolei už žemę. Be žolės nebūtų žalios spalvos, o tada mūsų gyvenimas būtų visai pilkas. Gal ir aš paseksiu tamstos pavyzdžiu ir, išėjusi iš namų, pirmiausia atsiklaupsiu ant žolės ir jai padėkosiu (gal dar ir krimstelsiu kokį stiebelį).
Lionia Iljičiuks
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.