Paukštukas numirė.
Beje, ant mano rankų.
Dar pamaniau, kad gal atgis —
Kaip beįstengdamas, pakėliau jį į dangų.
Žiūrėjo akys mirusios, kaip gyvos,
Bet ašarų nebuvo.
Gerai, kad savo dar mokėjau dovanoti,
Žiūrėdamas į rankoje iškeltą paukštį,
Sparnais neglosčiusį dangaus.
Ir... ką gi?
Amen. Viskas.
Palaidojau, kaip žmogų, tardamas sudie.
Tikiuosi, dar matysiu,
Kai sapne jis skris...
Nors vėsu, o kalbate lyg būtumėte perkaitęs, kai sakote, Pranai, "pasak Guntos",
kai Gunta, viso to, ir nieko panašaus, ką čia porinate, niekur nepasakė;
KO? štai TO, kas pabraukta citatoje jūsų pasakytų žodžių:
"Ne taip, kaip tą dieną, kuomet, pasak tavęs, teko apsiplauti paukštuko ašaromis, bet kur kas labiau prakaitu..."
(nepasakė to Gunta..)
pasak Guntos (tai yra manęs) lyrinis herojus apsiplovė savo dvasią apsiverkdamas, o paskui palaidodamas paukštuką, tik štai tam lyriniam herojui atrodė, kad tos ašaros buvo paukštukui dovana, (nes jis, pasak autoriaus jau nebeturėjo ašarų - akys negyvos jo-to paukštuko), o juk jas (gyvame lyrinio herojaus kūne ir širdyje, jei tai ašaros) iššaukė paukštuko Mirtis - ir lyr. herojus susigraudino, kad nebeskraidys paukštukas, "sparnai dangaus neglostė dar ir nepaglostys jau... tai apsiverkė, ir po to palaidojo paukštuką (sakosi kaip žmogų) - tačiau, ašaros herojaus akyse, sielą apiplaunantis vanduo. (kai žmogus paverkia - apsivalo, kunigo pasiklausk ar taip, jis tau paaiškins, Pranai.)
(šiame jūsų kūrinyje, ašaras lyriniame herojuje iššaukė, paukštuko Mirtis.) na, o prakaitavo jis, jei prakaitavo, tai tikriausiai bet kokiu atveju, būtų miręs paukštukas at ne... jei diena jam buvo per karšta išbūti neprakaitavus... )
na o jei jūs ten net apie prakaitą, ne apie ašaras, tai žinokite tada jau du tikriausiai turėtų būti (vertinimas),juk paukščiai neprakaituoja - Pranai ;)
gerai pagalvokite kas ten buvo,prakaitas ar ašaros, ir ką pasakė Gunta apie dovaną, apie kurią kalbėjo lyrinis herojus.
"Kaip beįstengdamas, pakėliau jį į dangų.
Žiūrėjo akys mirusios, kaip gyvos,
Bet ašarų nebuvo.
Gerai, kad savo dar mokėjau dovanoti,
Žiūrėdamas į rankoje iškeltą paukštį,
Sparnais neglosčiusį dangaus. "
Ačiū, Gunta.
O pykti? Kodėl gi turėčiau? Ar kad 3 parašėte? Baikite!. Na, neeee! Man kur kas įdomiau buvo perskaityti Jūsų mintis.
Šiandien ne taip karšta. Taigi, regis, ir be prakaito galima išgyventi. Ne taip, kaip tą dieną, kuomet, pasak tavęs, teko apsiplauti paukštuko ašaromis, bet kur kas labiau prakaitu...
Geriausios sėkmės linkiu.
nesupykite, turėkite jėgų būti sąžiningu. (beje jėgų tai turite – tikrai tam užtenka, svarbu laiku tai pastebėti ir leisti jas į darbą, tada pykčiui vietos neliks, na, o jei jau pradėsi tas jėgas transformuoti pykčio energijos kryptimi, tai jau jį susistabdyti, pažaboti, jėgų gali ir neužtekti... tai ir sakau - turėkite jėgų būti sąžiningu.) ir taip.
pirmiausiai
paukštuko mirtis dovanojo žmogui dar vieną kartą, arba, eilinį kartą apsivalyti - tai yra paverkti. Šioje emocijoje žmogus apsivalo - dvasiškai apsiplauna;
matote, ne žmogus dovanojo paukštukui ašaras, šiuo atveju, o paukštuko kūno mirtis dovanojo žmogui dar vieną kartą (arba eilinį kartą) apsiplauti dvasiškai - apsivalyti. (na rankas gi plaunatės kiekvieną dieną - eilinį kartą prieš pietus, vakarienei, ir iš po nakties, ir veidą, ir kūną, o dvasią - sielą apsiplaunate verkdamas. Tobula gamta. Žmogus paverkia ir sako - atlėgo. Japonijoje dabar jau ir terapija yra, nes juokas gydo, bet ašaros apiplaudamos nervų sistemą gydo daug kartų labai daug kartų daugiau, nei juokas, kurio metu gaminasi vitaminas C - tai jau jums ir mokslinis įrodymas, mokslininkai netiki - kol neįrodo, o kai įrodo faktais, ir gauna rezultatą, tada daug nesąmonių pridaro. sukuria trąšas, trans riebalus, raudojimo terapiją, ir žiūrėk vėl pažeidžia harmonijos įstatymą chaose, nes vieną gydo, o kitą pusę susargdina.)
tai štai, paukštukas dovanojo žmogui (mirdamas) šiuo atveju emociją, kurios metu žmogus apsivalė savo sielą - paverkė.
O jūs medalius žmogui kabinate.
toliau, tai: ne paukštuką palaidojote – paukštukas jau paliko paukštuko kūną, laidojote tik paukštuko kūną, o jei ne, tai kam tada? (nors šiuo atveju ir klystate, o juk tai ir žmogiška klysti) juo labiau gražiai klystate, nes, klystate nuoširdžiai, tai vis tik atsakykite, kam? dovanojote ašaras, ar paukštukui? ar sau?
juk paukštuko kūną jau palaidojote?
"Žiūrėjo akys mirusios, kaip gyvos,
Bet ašarų nebuvo.
Gerai, kad savo dar mokėjau dovanoti,
Žiūrėdamas į rankoje iškeltą paukštį," – (tai kam?..)
(ir kalbiškai kažkas ne taip; toje vietoje:
"žiūrėdamas į paukštį
gulintį delne
iškeltos rankos" - ir rašyčiau ne paukštį, o paukščio kūną. arba paukštuko kūną.
Tai sakau, jūsų nutapytoje (sukurtoje) scenoje, paukštukas mirdamas dar suspėjo padovanoti žmogui apsivalymą dvasios - sielos apsiplovimą,
o jei žmogus dovanojo ašaras, tai dovanojo jas kam?
jEi po palaidojimo VISKAS (jo proto supratime) Citata:
"Ir... ką gi?
Amen. Viskas.
Palaidojau, kaip žmogų, tardamas sudie." -(reikėjo nelaidoti to paukštuko kūno, reikėjo pasilikti, kur nors ant altoriaus sukuto paukščiukui pasidėti, tokiu atveju - ar kai nematote, tai galvojate, kad to kūno jau ir nebėra – yra jis ten, ten sliekai gyvena, ištisa požeminė būtis, jais žuvis juk gaudo, ant stalo patiekia (ne sliekus, žuvis) ar dovanojate tada žuvims maldą – kurią suvalgysite, ką? ;) kūną papenėsite, gyvą kūną, žuvis jau nebegyva, žuvis jau apleidusi tą kūną, kaip ir palaidotas paukštukas...
Tai gi – jei nematote, tai nereiškia kad jo, to, kuris buvo delne, jau būtyje nebėra, ir yra viskas - jis oijojjoj kaip gyvuoja, metamorfozės – ne, ne , ne ne – tai dar ne viskas, tai tik pradžia...
Ne žmogus čia (jei kalbėjimas parafrazėje „padovanojo“) tai šioje scenoje, ne žmogus dovanojo paukštukui ašaras, paukštukas mirdamas dovanojo žmogui sielos apsiplovimą – dvasinį apsivalymą – tasai paašarojo, pasiėmė dovaną, o paskui kūnelį užkasė - padovanojo skaidytojams, taip? Jei kalbėti parafrazuotoj „dovanojo“;
Tai štai, Pranai, savo kūną kiekvienas kirminams padovanosime, ar ne?.. kai jis bus nebe mano, ir to „mano“ atskiro nuo visumos nuo VISKO – nebeliks.
Žinai ką gali padovanoti, nusikirsti ranką (kol dar kūnas tavo) ir padovanoti alkanam, kuris išgyvens, paskui jau maisto bus, bet tu liksi be rankos – padovanojai tada.
Šiame atvejyje,paukštuko mirtis padovanoja tau dvasios apsivalymą. (tai žmogiška – liųdėti gedėti ir suprasti – suvokti ką veiki.) Nors dėl dramblių, galima suabejoti, gal ir Drambliška. Drambliai, tokia gyvybės forma, lieja ašaras, dėl jau mirusių dramblių, kočioja jų kaulus, ir ko tai lanko metuose tas vietas kur yra dramblių kaulai... tai gal ne tik žmogiška sąmoningai apsivalyti dvasią, nes ji ir apsiteršia per gyvenimą kur kas labaiu – nei paukštuko, jai reikia apsimazgoti, tai dievas davė ašaras kaip vandenį tai gyvybės formai, kad apsimazgotų... juk smagiau švariomis rankomis būti nei neplautomis, ar ne?.. o jei ašarų neturėtum gyvam kūnui esant, kol jo savininkas esi, gyvendamas žmogum, ką?.. taigi.
Paukštuko mirtis dovanojo žmogui dvasinį apsivalymą (tam kartui.) paskui vėl susiteps, ir vėl reiks valytis – toks gyvenimas, vieną kartą rankas nusiplauti gyvenime, juk neužtenka...
Paukštuko Mirtis dovanojo žmogui dvasinį apsiplovimą, o ne žmogus Mirčiai savo ašaras. Tiek jos ten ir jo, juk dievas jam tas ašaras įtvėrė, o tai kaip be sielai vandens, sunku būtų.