Apsivalymas

Kokios tvankios bus alyvinės vasaros
Vakare nuilsinus kojas išeisiu į triukšmingąją
Liūdesio gatvę
Koks mėlynas vienišumas gausme

Baltų mergelių grakščios apvalios šlaunys su
Vienu mažu apgamu
Moteris juodžiausiomis krikštolo akimis
Moteris klausydama muzikos
Lėtai pakels ranką kviesdama padavėją
Man dar stiklą

Per stiklą matos karštosios naktys iki pat
Paryčių šešėliais apsigaubusi upė
Moteris ant tilto panardinus plaukus į delnus
Aš ją sekiau vingiuotais keliais kol jį atsigrįžo
Juodomis akimis į mane

Tolimas siluetas akyse pusiau nuogas
Mes abi jo pasilgom godžiomis rankomis
Glostydamos naktį
Ak vėl nerasti nieko savo glėby
Arba rasti
Užkeiktą juodąjį akmenį

Prie upės palei pat aukštus
Krantus kažkur prie pat kalno pėdų
Rado juodąjį akmenį
Jis prigludo delne toks šaltas glotnus

Kaip tu jį vėl išmesi į dumblinus vandenis
Tiek daug jų buvo, tiek daug dar bus
Moteris toks tolimas siluetas atsisuka vėl į mane
Aš liečiu jos tamsųjį veidą

Aš žiūriu
Pati
Į save