Sugrįžimas( bičiuliui Klemensui)

Kilo kaštonų burės
aukštyn
saulė negailėdama
laistė šviesiausius
spindulius
gandriukai ir varlytės
su tėvais ir artimaisiais
voromis traukė
į šventovę
degant žvakutei
priimti pirmąjį
Kristaus kūną
liepsnelės siūlo atvaizdas
buvo toks
liaunas, ištįsęs ir menkutis
lyg lūžtantis daigas
paliestas audros.

Plaukiant vingiuota
ir slenksčiais nuklota
upe
stiprėjo rankos
tarsi ąžuolo kamienas
spėjęs išskleisti
nelūžtančias šakas
būta pavasarių
kai paukštė
netupėjo
speigai stingdė
kraują
atvėrė  metūglių
žaizdas
karštoms vasaroms
užplūdus
nekrito lapai
nuo sausrų
pirmos žvakutės akys
taip spindėjo
siela išsiveržė
virš debesų.

Širdis ūmai
nustojo plakus
šventovėje alėja
nušvito
palaistyta vašku
žvaigždžių
tarp pasipylusių
vasaros žiedų
keliaujant jau
dangaus šviesos
keliu
kurį pradėjai
čia
iš pat
pradžių.