Tylėkite, prašau

Tarytum vienas.
Betgi žinau –
net ir vienatvėje
žmogus nebūna vienas.
Girdžiu, kaip kužda lubos, sienos
ir tie visi, kurie aplink mane.
O ką kalbėti apie tuos,
kurie apsigyvenę manyje?

Tylėkite, prašau,
jeigu kam rūpi būseną šią pataisyti:
ne kartą atkakliai bandžiau,
save išgryninęs, vienintėlį sutikti
ir pamatyti, kokis esu.


Tikiu,
kad dar rašysiu paskutinį žodį
ir nieko ten,
ko neturiu savy, nebus,
bet jau dabar bandau susiskaičiuoti,
kiek nemažai manęs visokio.
Ir netiesa, kad Aš vienaskaitoje gyvenu.
Kažkas štai dūsauja many —
kartais atrodo, kad girdžiu Visockį
ir jo gitarą skaudžią, kaip ir jis.
Bet kitame atodūsyje tigras staugia
ir regisi nerealu,
kad žmogų šauks žmogaus vardu.

Pakalenu dantim,
Manydamas, kad spanas,
Bet – ne.
Šįkart atodūsija jau Ukraina.