Grįžo žodžiai, kadais pasakyti.
Ne visi,
tačiau tiek —
nei atodūsiu jų nenublokši,
anė išpažintimi.
Ir, apglostę namus,
niaurūs, tylūs
prie tabako susėdo.
Žiūri tiesiai į burną
ir nesidrovi rodyti: dievas.
Karts nuo katro žegnoja save ir mane,
kad galėčiau pažinti,
nevaryčiau už durų,
nesakyčiau — ne mano.
O, kalbėkit sugrižę.
Gal į tylą, į tylą...
Šitaip, regis, geriausiai girdėsiu —
jūsų dievas seniai jau pražilo,
bet, o žodžiai,
neleiskite man bent dabar nusidėti.
Aš žinau, kiek daug jūsų reikėjo palikt savyje,
užmūryti lukiškėm,
net apakint vienučių tamsa,
kad pasaulis būtų teisingesnis,
kad gražesnis — Žmogus.
Neatleiskite savo tėvui kaltės,
kol liežuvis jus gimdęs
pradės akmenėti.
Jūsų rašyti kūriniai visada verčia giliai susimąstyti, o tai labai sudomina ir tenka dar ir dar kartą perskaityti Jūsų kūrinį.
Taip pasikalbėti su savo žodžiais ir tą pasikalbėjimą aprašyti eilėse - labai įdomus sumanymas.
Tikrai, kai pagalvoji, kiek žmogus per gyvenimą prišneki žodžių! O kiek tų, neišsakytų? Ir iš kur dabar gali žinoti - gal tie, neišsakyti, tuo metu buvo labai teisingi ir galėjo kam nors pagelbėti ar nukreipti įvykius kita, palankesne vaga tekėti? Bet, greičiausiai, jei tada sąmonė diktavo nutylėti, reiškia, taip ir reikėjo. O dėl tų, išsakytų, kurie priekaištu grįžta: žmogus, juk, ne kokia akmeninė statula - jis - jausmingas, emocingas, arba, dar kitaip galima pasakyti: aplinkiniai, neerzinkit, neprovokuokit, o jei be to negalit apsieiti - tikėkitės atitinkamai aštrių žodžių pliūpsnio! Taip, tegu provokatoriai gailisi savo išsakytų žodžių (na, bet jau kad įsijaučiau aš čia! :)).
Linkiu Jums dar didesnės sėkmės, rašant prasmingus kūrinius.
Žodžiai būna žvirbliais išlekia, sąžinės priekaištais sugrįžta... Nors kartais ir tyla gali žeisti. Bet žodžiai labiau (: Prasmingai kūrinėlyje pažaista su žodžio galia.