Tiesiu taikymu

Grįžo žodžiai, kadais pasakyti.
Ne visi,
tačiau tiek —
nei atodūsiu jų nenublokši,
anė išpažintimi.   
Ir, apglostę namus,
niaurūs, tylūs
prie tabako susėdo.
Žiūri tiesiai į burną
ir nesidrovi rodyti: dievas.
Karts nuo katro žegnoja save ir mane,
kad galėčiau pažinti,
nevaryčiau už durų,
nesakyčiau — ne mano.

O, kalbėkit sugrižę.
Gal į tylą, į tylą...
Šitaip, regis, geriausiai girdėsiu —
jūsų dievas seniai jau pražilo,
bet, o žodžiai,
neleiskite man bent dabar nusidėti.
Aš žinau, kiek daug jūsų reikėjo palikt savyje,
užmūryti lukiškėm,
net apakint vienučių tamsa,
kad pasaulis būtų teisingesnis,
kad gražesnis  — Žmogus.

Neatleiskite savo tėvui kaltės,
kol liežuvis jus gimdęs
pradės akmenėti.