Vieno girtuoklio pasakojimas

Visi išsižioję.
Supranti?
Parduotuvėje koks dvidešimt žmonių, įskaitant pardavėjas ir apsauginį, nes parduotuvė šalia manęs vieno ikso, mažytė, be to, aštunta valanda, tiksliau sakant, dešimt po aštuntos - kol išsikrapščiau, kelnes radau ir visa kita, dar lauke pakalbino, negalėjau taip spjauti ir nueiti, - tai ir susidarė tos dešimt minučių, taigi, visi išsižioję, vaizdas nors griūk negyvas. Aš, aišku, nenugriuvau, dar nesu toks beviltiškas, išvaizda dažnai būna apgaulinga, bet sustojau irgi kaip įbestas ir, man regis, irgi išsižiojau. Tai štai – jau dvidešimt vienas sustingęs ir išsižiojęs žmogus, laimei, paskui mane, mačiau, niekas daugiau neįėjo, skaičius būtų dar įspūdingesnis.
Stoviu išsižiojęs ir galvoju: ko jie visi stovi išsižioję? Kas vyksta? klausiu mintyse. Niekas neatsako, ta prasme, mano galvoje neužsifiksuoja jokia pašalinė mintis. O man tik reikia alaus, supranti. Matau jį priekyje po dešinei nuo savęs. Aišku, gal ir vyno būčiau prigriebęs eidamas, ką aš žinau. Degtinės tai ne, nemėgstu ryte nuo jos pradėti, geriau alus arba vyno stiklinė. Daugiau gal būčiau ir negėręs, patikėk. Nors ką gali žinoti, visada taip sakau.
Taigi, būčiau aštuntą atėjęs, ir viskas būtų tvarkoj, iki to laiko jau būčiau ir išėjęs. Bet kelnės, kažkodėl į skalbyklę buvo įkištos, o juk dar visai švarios, pažiūrėk, kas man užėjo. Niekaip nesusiprotėjau iškart ten ieškoti, apverčiau visą butą. Gal kas kitas įdėjo, nežinau, bet ir neprisimenu, kas pas mane vakar buvo. Nesvarbu. Paskui tik išeinu iš namo tas kiemsargis, kuris valo:
- Labas.
- Nu labas, - aš gi ne chamas.
Ir taip dar apie kažką, aš juk negaliu žmogaus nutraukti, tipo atsipisk, neturiu laiko, tai ir pakalbėjom apie kažką, apie Rusiją, turbūt, o kas ten atsitiko? Tu irgi nežinai? Na va, o tas kiemsargis man: Rusija Rusija, Ukraina Ukraina, Krymas, Charkovas, taip ir pasivėlinau.
Palauk, ką aš pasakojau? Ak taip. Galvoju: kokio velnio mes čia stovim išsižioję, einu ir pasiimsiu alaus. Arba vyno. Ir tik eisiu, jau ranka mano, matau, tiesiasi, visi kad šoks link manęs, link išėjimo, dar spėjau pamatyti, kad stogas įgriuvo ton vieton, kur alus ir degtinė (negi vis tik degtinę būčiau ėmęs, negali būti), riksmas, dulkės, ir mane išnešė visi bėgantys į lauką, tik ranka pasiliko, tiksliau būtų pasilikusi, jei galėtų, jei nebūtų prisitvirtinusi prie kūno, būtų pagriebusi ką nors iš to skyriaus, net ir lauke ji buvo išsitiesusi į tą pusę, kur jau viskas į šukes pavirto. Kiek stiklo, kiek skysčių.
Supranti, supratau, kad tai ženklas, kad šiandien, geriau negerk, Albertai. Taip man pasakė, vadinas, iš aukščiau. O rytoj nežinau, jei bus ženklas, vėl negersiu.