Siela,
begalinės šviesos kelyje
esi žvaigždės atspindys
jūros dugne
iš būtojo laiko
gaivini giminės šaknis
ir Kristaus kryžiaus
šešėlį tempi
aštriausiais stiklo ašmenimis
rūdis
rudens lietumi įplauni
į pražilusį gruntą
tulžį paskandini
užmaršties bangose
pavasario
pumpurai nubunda
ištirpsta vaškas
tinklą pini
žuvų šešėliams
ištraukti.