Striksi žvirblis ant keliuko,
Mato – šliaužia kirmėliukas,
Snapeliu jam pabaksnojo
Ir plačiai nusišypsojo.
Kirmėliukas susirangė -
Na, tikra žalia varangė!
- Nebijok, tavęs nelesiu -
Geriau žaisti nusivesiu.
- Ten, matai, žalia pievelė,
Auga joj aukšta žolelė,
Gal pradėkim nuo slėpynių? -
Čirškia jis be sustojimo...
Kirmėliukas pagalvojo:
„Ko tas žvirblis čia pristojo?
Ar tikrai jis toks gerutis
Ir neles manęs, gudrutis? “.
Kirmėliukas žvirbliui sako:
- Na, tai slėpkimės už tako,
Jeigu pirmas tave rasiu –
Į sparnelį tau įkąsiu.
Tiktai – purpt! – drąsus žvirblelis
Ir nuskrido link pievelės,
Krūme ant šakos nutūpęs,
Žiūri – kur gi kirmėliukas?
Kirmėliukas tarp žolelių
Visas dreba nuo juokelio:
- Ei, žvirbleli, rask mane,
Tuoj užšliaušiu šakele!
Ir tada, kaip jau sakiau,
Tau įkąsiu... – Oi, bijau! –
Žvirblis nuo šakos pakilo
Ir tolyn tolyn nuskrido.
„Na, ir piktas tas šliuželis“,
Pagalvojo sau žvirblelis,
„Draugiškai jį žaist kviečiau,
O jis – kandžiotis... geriau,
Kitą kart neprasidėsiu -
Kirmėlių žaisti nekviesiu,
Niekada juk nežinai,
Ką iškrės blogi draugai.