Dvaro klajūnas (16)

Į našlės namus Lauras buvo priimtas iškart kaip savas žmogus. Moteriškė, matydama, kad jaunuolis nelabai drąsus, pasistengė būti maloni. Kuo turėdama pavaišino, paklausinėjo iš kur kilęs, kas tėvai, o pastebėjusi, kad jis apie save nelabai noriai šneka, daug nekamantinėjo.
Kai išėjo Balys ir jie liko vienu du, našlė aprodė savo gyvenimą. Pirmiausia nuvedė Laurą į kambarėlį, kuriame jam reikės gyventi, nusivedusi į tvartą parodė gyvulius, nuvedė į daržinę su šienu ir šiaudais, į klėtį su maišais grūdų ir į vazaunią su ūkiniais padargais.
Gyvulių nedaug. Arklys, karvė, trys paršai ir pora avelių. Bet gyvulėliais rūpinsis pati šeimininkė. Laurui reikės tik žiūrėti, kad būtų pagirdytas arklys, karvė, avelės, pažiūrėti, kad jie būtų sausi ir gal būt reikės kokį kartą išmėžti mėšlą į prietvartę, jei jo per daug susimintų iki pavasario.
Pirmas darbas, kuris laukė Lauro, tai nefukteliuoti grūdai. Pas visus jau seniai tas darbas padarytas, o pas ją, kai išėjo bernas, po kūlimo taip ir liko stovėti maišuose. Našlė norėjo kaip greičiau juos išvalyti, išdžiovinti, kad galėtų dalį parduoti, dalį sumalti valgymui.
Taip ir prasidėjo naujas Lauro gyvenimas. Rytais šeimininkė jį žadina anksti, bet pamaitina skaniais pusryčiais, pasako, ką reikės dirbti ir išleidžia. Apsiruošusi po namus, našlė ateina pažiūrėti, kaip Laurui sekasi ir pati randa darbo, kad galėtų sukinėtis netoliese. Kai jai kas per sunku, ji kviečia vaikiną  padėti, o pamačiusi, kad Laurui kas sunku, pati skuba jam į pagalbą. Taip dviese, vienas kitam padėdami, jie po truputį darbuojasi ir užmesti darbai mažėja.
Tuos Lauro drabužėlius, su kuriais jis atėjo, našlė Anė gražiai išvalė, išskalbė, išlygino ir pakabino į spintą prie savo išeiginių, o kasdienai nešioti, davė jam savo mirusio vyro rūbus, kuriais vilkėjo prieš tai dirbęs bernas.
Su tais truputį ankštokais rūbais Laurui nelabai patogu judėti, bet jis pradeda apsiprasti, o kai ateina sekmadienis, jis atsigauna. Nusiprausęs ir nusiskutęs jis velkasi našlės išskalbtais ir išlygintais marškiniais, išvalytu kostiumu, apsiauna minkštais pusbačiais ir tampa visai kitu žmogumi.
Kai jis taip pasirėdo, našlė negali juo atsigrožėti. „ Toks vaikinas... Ir iš kur Balys jį ištraukė? Toks gražus, inteligentiškas...  Ar jam bernu būti? Neišbus jis pas mane visus metus“, – nerimavo ji, – kaipmat susiras merginą, apsiženys ir išeis, o aš ir vėl liksiu viena. Pilnas miestelis gražių mergaičių, o sekmadieniais į bažnyčią iš aplinkinių kaimų dar suvažiuoja nė kiek neprastesnių ūkininkaičių... Toks puikus vaikinas neliks nepastebėtas. Ačiū Dievui, kol kas, atrodo, kad jis nelabai domisi miestelio gyvenimu... “
Bažnyčioje pasibaigus pamaldoms, Lauras neieško progų, kad pasivaikščiotų gatve, taip kaip kiti bernai ir merginos. Sugaišta tik tiek, kiek reikia iš bažnyčios ateiti iki namų, o čia jau jo laukia visada skaniai paruošti šventiniai pietūs.
Našlė Anė iš kailio neriasi, kad tik Laurui įsiteiktų. Sekmadienį keliasi net anksčiau nei įprastą dieną, kuria pečių, gamina pusryčiams virtinių ar pyragiukų su varške ir sviestu. Kartu su pusryčiais kaičia ir pietus, kad Laurui, parėjus iš bažnyčios, viskas būtų paruošta ir nereikėtų ilgai laukti. Prie tradicinės kopūstų sriubos ir mėsos su raugintais agurkais, visada našlė dar padeda ant stalo grežinėliais pjaustytos rūkytos dešros ir kumpio, o be to dar ir sekmadienio dienai pakeptų saldžių piernikų prie arbatos.
Anei malonu matyti, kaip Laurynas gražiai valgo. Gražu žiūrėt, kaip jis laisvai darbuojasi peiliu ir šakutė ir, niekam nematant, ji pati pabando pamėgdžioti. „ O kad taip būčiau jaunesnė... Mokėčiau apsisukti taip, kad jis visam laikui liktų pas mane sodyboje, neatiduočiau jo į kitas rankas. Pavydėtų man tokio gražuolio visos miestelio mergelės... Bet dabar, kaip nešnekėk, aš jau per sena... Jam ne daugiau kaip kokie dvidešimt penkeri, o man jau arti keturiasdešimties... Bet vis tiktai malonu, kad galiu turėti tokį vyruką šalia savęs... Smagu su juo bendrauti per dienas, netgi jausti savo viršenybę ir nors  kuriam laikui laikyti jį savo nuosavybe... “
Kai atėjo ruduo ir žiemos šalčiai, Anė davė Laurui visai dar naują, gerai užlaikytą vyro išeiginę šiltą skrandą vaikščioti į bažnyčią. Atidavė aulinius batus ir ausinę kepurę, niekaip nesuprasdama, kodėl Lauras nieko neturi žiemai. Per vasarą galėjo ir neturėti kasdienių, bet rudeniui ir žiemai turėjo gi  parsivežti iš namų, kad turėtų savo. Bet tiek to, ne gaila, tegul nešioja, nieko neatsitiks, kad pravėdins ilgai spintoje kabėjusius drabužius.
Atėjus pavasariui ir prasidėjus pavasariniams darbams, paaiškėjo, kad iš Lauro visai prastas darbininkas. Per žiemą viskas buvo gerai. Mėšlą išvežė ir iškratė ant dirvos laiku, darbą padarė be priekaištų, bet, kai reikėjo aparti, tai našlė, pamačiusi kaip jis aria, baisiausiai išsigando. Nėmaž nevaldomas plūgas, tai giliai įsikirsdamas į žemę, tai šokinėdamas paviršiumi, guldė kreivai vagas, vietomis palikdamas plūgo nepaliestus, neužarto mėšlo plotus. Aiškiai buvo matyt, kad artojas arba nepatyręs, arba visai nemokantis to darbo.
Lauras stengėsi iš visų jėgų. Apsipylęs prakaitu jis  plūkėsi keletą dienų. Našlė irgi nuolaidžiavo, tikėdamasi, kad už kurio laiko viskas pasitaisys, bet, kai vieną rytą po pusryčio Lauras tiesiai šviesiai pasakė: „ Nebe būsiu daugiau, išeinu, “ – ji visai pasimetė.
– Bijok tu Dievo, – kone verkdama ji užsipuolė Laurą, – kaip dabar bus? Aš ir vėl lieku viena per pačius pavasarinius darbus. Ką aš dabar darysiu?
Bet Lauras nenusileido.
– Tamsta pati matai, kad nieko man neišeina. Per sunkus man tas darbas. Pasiimsi tokį, kuris viską padarys geriau už mane.
– Bet kurgi aš gausiu žmogų tokiu laiku? Ar dabar metas ieškoti samdinių? Aš pačiam nemokėsiu, – pagaliau pagrasino pasipiktinusi našlė.
– Ir nereikia, – ramiai atsakė Lauras, – grįžtu į dvarą ir man nieko nereikės.
– O dvare ar nereikės dirbti? – baisiausiai nustebo našlė, – be darbo niekur nelaikys.
– Norėsiu dirbsiu, norėsiu ne. Čia jau mano reikalas, – atkirto Lauras.
– Ką jis čia dabar šneka? – įtartinai pasižiūrėjo į jį našlė Anė. – Jam turbūt ne visi namie, – susirūpinusi pagalvojo ji, bet Lauras jau išėjo ir užsidarė savo kambarėlyje.
Našlė nebe žino ką jai daryti? Jeigu ji labai prašytų, verktų, gal dar Laurą ir sulaikytų, bet kas jai iš tokio darbininko, kuris nemoka žemės arti? „ Tegul sau keliauja į dvarą, kur „ nereikės nieko dirbti“. Kaip mat išlėks iš ten toks apsimetėlis... “

Anė už kurio laiko užėjo į kambarėlį, bet Lauro jau nebe buvo. Ji rado gražiai suklotą lovą, o prie lovos ant kėdutės tvarkingai sudėtus kasdienius ir šventinius drabužius, kuriuos jis vilkėjo.
Lauras išėjo nė neatsisveikinęs, nepadėkojęs našlei už tai, kad per tą laiką jį maitino, skalbė, leido nešioti vyro drapanas. Kita vertus, už ką jai dėkoti? Pinigų Lauras neprašė, o tiek kiek visko padarė, už pavalgymą atidirbo. Lauras išėjo apsirengęs savo drabužius, su kuriais atėjo, lyg tyčia palaukęs, kol sušils tiek, kad lauke būtų galima vaikščioti su vienu kostiumu.
Jaunuolis, išėjęs iš miestelio, atsidūrė kryžkelėje. Į skirtingas puses šakojosi trys keliai ir Lauras susirūpino, kuriuo gi pasukti, kad patektų į dvarą. Užėjęs į arčiau miestelio gatvės stovintį namą ir pasiklausęs kuriuo keliu eiti, jau visai drąsiai nudrožė vieškeliu.