esu mačius negyvų paukščių, jų akis primerktais vokais (įdomiai jų vokai, ne viršutinis ant apatinio merksi. (nu bet negyvo paukščio akyse atspindžio balandžio - ne, neesu mačius...
Pati mintis man patiko - laikas, nenumaldomai einantis iki mirties; amžino laiko (balandis) priešpastatymas gyvasties laikinumui. O su sudėliojimu verta padirbėti. 3- už dėją Nepaisydamas haiku skiemenų diletantiškai pažaisiu:
nors esu lietuvė, nepritariu Daineko, aš nesuteiksiu ką jis ten daugiskaitoje sako, suteikiME“, nes man atrodo, kad šio teksto autorius artimesnis rytų filosofijai, nei vakarų (šiame savo tekste) – nesuteiksiu, visokioms dar pavardėms, teikit kas norit, aš nepasirašau po Daineko „suteikiME“... hi hi
Jūs (autoriau) geriau parašėte, nei kalba Daineko.
Žiūrėkit:
5-7-5 (haiku) japoniškai būtų tiksliai, čia juk verstas, forma 5-7-5
"O kaip liūdnai
Narvelio paukštis žiūri
į skriejantį drugį."
Kobajaši Issa (japonas)
arba:
-6-
Prijaukintas paukštis tupėjo narvelyje, o laisvas paukštis skraidė girioje.
Jie susitiko, kai atėjo laikas, nes taip likimas lėmė.
Laisvas paukštis šaukia : „ O mano mylimas, skriskime į girią!“
Narvelio paukštis šnabžda:“ateik čionai, abu gyvensime narvelyje.“
Laisvas paukštis sako: „Narvely maža man erdvės sparnams ištiesti.“
„Deja, – narvelio paukštis sudejuoja, – aš nežinau, kur atsitūpt galėčiau, be laktos danguje!“
Laisvas paukštis prašo: „Mielasis, pačiulbėki girios dainą.“
Narvelio paukštis kužda: „Atsitūpk šalia manęs, aš išmokysiu tave mokytųjų kalbos.“
Girios paukštis šaukia: „Ne, o ne! Dainų niekados negalima išmokti!“
Narvelio paukštis atsidūsta: „Deja, aš nemoku girios dainų.“
Jų meilė dega ilgesiu, tačiau jie niekada negali skristi sparnas prie sparno.
Jie kalba pro narvelio virbus, bet niekaip nesupranta vienas kito.
Jie plasnoja sparnais ilgėdamiesi ir čiulba: „Ateik arčiau, mano meile!“
Laisvas paukštis šaukia: „Tai neįmanoma, bijau narvelio durų užsklęstų.“
Narvelio paukštis šnabžda: „Deja, mano sparnai bejėgiai ir nebegyvi.“
(Lyrika, iš R. T. poezijos rinkinio pavadinimu „Sodininkas“)
Rabindranatas Tagorė (indas)
_________________________________________________________
Štai rytų filosofijos dvasia, mentalitetas, (ne vakarų) ;
tyliai keičiamas į tykiai. jeigu pavadinimą sieti su tekstu, o tas kaip ir reikalaujama, tai tas kanarėlis čia nelabai turi ką veikti. bet skriejam į kitą erdvę; suteikim Balandžiui šansą tapt pavarde. 2
citata:
"laikrodis tyliai eina
sustingo kanarėlis
už lango Balandis" - (viso cituojamo teksto)citatos pabaiga.
o dabar netradicinis:
(7-10-7)
Balandis* užu lango,
Tik laikrodžio tiksėjimas girdėt –
Sustingo kanarėlis...
Tradicinis būtų (jei būtų 5-7-5)
* Balandis užu lango (tiek laikas metų, tiek paukštis balandis)
kanarėlis sustingo KO?
erdvė interpretacijoms:
išsigandęs, kad balandis jo nenukirstų, norisi ilgiau gyvent, o kas tas balandis - jam neaišku, tik paukštis, bet gal jis pavojingas - nežinomybės baimė, savisaugos instinktas, sustingo, kad nepastebėtų jo, gal pavojingas, gal nukirs jį pamatęs, ir laikas jo nustos tiksėjęs, tuksėjus jo širdis - sustos...
kita interpretacija :
sustingo dėl to, kad užčiuopė jausmu, jog laikas eina (jei užčiuoptą dalyką versti žodžiais, į žmonių kalbą), o jis ne laisvas - anava, balandis užu lango - laisvas...
pamatęs balandį, balandyje - pavasario laike, jis pajautė save, ir laisvę - laikinumą savo, jis laiką pajautė - jo tėkmę; (t.y. žmogus pamatė, žiūrėdamas į tylą, sustingus kanarėliui girdėdamas tiksėjimą - ar ne?..) -
troikė; pritrūko žinai ko? skambėjimo, kuriančio sustingimo akimirką, kai tiktai laikrodis "tik tik" - kalbėjimo metro pritrūko ritmikos tos.