Šervudo miškuose dygstanti laisvė

Miegojau ramus,
užklotas antklode:
pavasario raštais linų laukymėje.
Miegojau, kai trypė,
iš karklo ir vielos pagamintą
arbaletą
simbolizuojantį Šervudo
miškuose dygstančią laisvę.
Tik ryte kai pakvipo pieno ir cinamono gija į šnerves,
aptikau, jog naktį gatvėse
kažkas pripėdavo.
Kažkas iššleivotais batais
snieguotais arimais klampojo
kaukiant šunims,
kurie jautresni ir pirmi užuodė
savo kraujo kvapą.
Palikdamas žymę tarplysve
tempiau už kojų užmuštą
šunį,
į stagarais virtusį avietyną,
į tą saugią slėptuvę,
sodo gale, užkasti.
Dužus svajonėms
kinkyti į roges
ir laisvės kryptimi,
įšalusią žemę nagais gremždamas galvojau -
tą naktį kol ramus miegojau
buvo ir daugiau aukų,
kurios jautresnės, todėl budėjo
ir savo kraujo kvapą užuodė.