Monodekadens

Niekingas, koktus vakaras prietemoje, apipuvę, apledėję langai, graži, ornamentuota užuolaida, ir aš, fotelyje, skęstu, koją už kojos, ranką ant kaktos, plaukas apjuosęs kairę akį, dešinė išjuosta nuo nemigos it katės, amžinai pavargęs mano visad dainuojantis veidas, amžinai išalkęs mano nepasotinamas godumas, amžinai aštrūs mano dantys net kai viso labo noriu laižyti senas žaizdas ir naujas meiles, ir graži, ornamentuota užuolaida, – dėkui dievui, kad ji čia.
Tačiau tačiau, tik pažvelki į tą mėnulį, mano priešą numeris vienas, šviečia kai noriu būti niekšiškai nesugautas ir nepamatytas, pranyksta kai gatvėse daugiau nieko nebūna ir pasidaro ilgu, tik pažvelki į tą išdaviką, o aš nemėgstu artimų kolegų su tokia pat aistra, kuria dievinu masturbuotis skausmingais prisiminimais, bet ne, mano kairė ranka daro ką nori, ji pasiduoda, atidengia užuolaidą, ir išsyk abi akys išduoda ir žvelgia į blyškų skliautą, kas tik įrodo, – palaukite – ar pasakojau jums istoriją, kodėl nebevaldau savęs? Mano kairė pusė nesirūpina mano dešiniaja, mano rankos it nevaldomo amputuoto pianisto šokinėja nuo vieno prie kito, o mano mintys, mintys, mintys, jos turi užuolaidą, gražią, ornamentuotą, nes aš milijoną kartų gražesnis tvarinys kai esu nuogas, bet mano manieringumas, etiketas ir dabitiška persona vis dar nepaleidžia įpročio rengtis dailiai ir karts nuo karto aistringai bučiuoti prastesnius už save. Kartą aš šokau. Sukausi. Kaip mėnulis. Apie savo ašį. Bet net aristokratai mano, kad turi suktis apie kažką; ne apie save, net ne apie antrą labiausiai tave primenantį dalyką, bet būtinai apie kažką kito, svetimo, kultūriškai negracingo, – jie apšaukė mane epileptiku, pravėrė mano smegenis, atskyrė mano pusrutulius, aš verkiau savo lovoje kaip ir visi pacientai verkia, o po to juokiausi, daug juokiausi, buvau dvigubas, trigubas, keturgubas, ir sulig kiekvienu kartu, kai jie praverdavo mane vedami noro infiltruoti mano užuolaidą, aš tapdavau dar gražesnis, mano veidas nušvisdavo, aš turėjau šypseną, kairėje, prie lūpų, matote? Kairėje duobutė. Prieš tai nebuvo.
Aš naudojausi savo šypsena, parodžiau ją savo motinai – akmens luitas stoiškai tylėjo, tačiau tokia pretenzija manęs nenuliūdino, atvirkščiai, aš didžiavausi jos stuobrišku užsispyrimu, juk ji iš tiesų buvo antras labiausiai mane primenantis dalykas. Šypsojausi visiems pakeliui. Ypatingai vitrinoms. Gašliai taisiausi plaukus kiekviename veidrodyje ir merginos juokėsi iš manęs, kuomet tai dariau tamsintame striptizo klubo atspindyje, ir aš atsakiau joms tokiu pačiu piktdžiugišku juoku, ir visos jos sekė paskui mane, kad galėtų – iš tiesų – pasižiūrėti, kaip aš sėdžiu praskleistoje užuolaidoje, šviesa krenta nuo manęs, kažkas mane laikė aktoriumi, bet aš buvau gyvas, aš nemiriau, nepalaidotas, ne akmuo, net nebesisukau, buvau vietoje. Nešokau. Kvėpavau. Giliai. Kodėl jos tai pagalvotų? Žmonės keisti. Jie nesugeba diagnozuoti mirties ir gyvybės. Viskas jiems yra biologija. Viskas jiems yra arba predestinacija, arba laisvė, kad ir ką tai reikštų mūsų kontekste.
Tačiau mes esame tiek daug dalykų.
Mes esame laisvi. Mūsų laisvė yra kokti priklausomybė atstumti bet kokį įkalinimą.
Mes esame kaliniai. Kaliniai milijono dalykų. Lemties, likimo, dievų – daugybės dievų, ir visi tie dievai myli skirtingus dalykus, ir visi tie dievai dar gašlesni, piktesni ir labiau pavyduliaujantys nei mes, jei atitinkate šiuos kriterijus, galbūt jūs esate vieni iš jų? jei taip, – atsiųskite man ženklą, priverskite mane pravirkti, metas sutepti ašarų liaukas – ir chemijos, žinoma – kaip magnetai, mes nekontroliuojami, mūsų popieriniai kūnai žnegteli vienas ant kito, prisispaudžia ir švelniai smaugia kits kitą. Argi ne gražu? Visi dalykai mus žudo, greitai ar lėtai, neturi prasmės. Bet būti žudomam švelniai. Maloniai. Kai mirštančiu tavimi gėrisi. Romeo išleidžia lėtą kūkčiojimą. Džiuljeta vis dar negyva. O jeigu... O jeigu būtų gyva, savo ilgais nagais braižytų karstą.
Juokiuosi, kai įsimylėjeliai palieka vienas kitam laiškus, džiovintas rožes ar poemas. Aš palieku skeletą ir plaukus. Tik prašau, prašau, prašau – nepaaukokit mano plaukų sergantiems. Nuslinks. Ne tas klimatas.
Gera kairei turėti dešinę. Mano dešinė klajoklė. Cinikė, kankinanti mane. Aš rašau ištisus puslapius savo istorijos, o ji jau plėšo jos pabaigą. Paimu ją už rankos ir pusiau rimtai, pusiau juokaudamas klausiu: atliekam skrodimą? Purto galva, mirksi, savo mažu kūnu sunkiai dunksteli į mane: skauda. Bet negyvas. Jis negyvas. Tai kūnas, karkasas, vidus be prasmės, iš kurio neliko nieko. Ничего, nada, nil. Ne, tai kas kita. Skauda jai. Skauda dešinei. Kairei nieko neskauda. Mano kairė raji, laukinė, groteskiška, šalta, – jai iš tiesų nieko nereikia ir ji iš tiesų niekam nereikalinga, tai nėra pasidavimas, atvirkščiai, tai nuolatinė prakaituota sanctus kova: visko atsisakiusi, viską paneigianti, viską pasirengusi sukramtyti. Bet mano dešinė mėgsta lėkštes. Aukso apvadėliais. Peilius. Šakutes. Servėteles. Kai skrodžia, ramia išraiška sako, kad skauda jai. Vištieną. Kiaulieną. Aleksandrą Makedonietį. Neturi prasmės. Vis dar ta pačia ramia išraiška: skauda man, ir rodo savo vaikišką įsipjovimą, ir kaip visi maži vaikai reikalauja papūsti ir pabučiuoti, kad praeitų.
Niekingas, koktus vakaras. Prietema vejasi. Bet mes tik išsišiepiame ir juokiamės jai į veidą. Užuolaida mūsų fortas. Aš rašau. Ir aš raunu puslapius, vieną po kito.
Ramia išraiška: skauda.
Dar ramesne: ничего, nada, nil.
Ir net tuštuma, ir ta mūsų nepasiekia,
Išskyrus jos nuolatinius tironizuojančius meilės laiškus