Eilėraštis sau

Kiek dar bus šito meto, kada
jau ir kūnas nepaiso manęs?
Nerangus jis ir skauda —
sunkiai kelias ant kojų,
sunkiai juda keliu.

O dvasia?
Ji dar stengiasi būti šviesi:
užsimiršusi,
gaudo žodį ir lipdo sparnus,
bet dažniausia — iš vaško.

Neįkursi, o ne – neįkursi,
ugnies žodyje,
                  vašku sparnuoto,
bet baisiau, kai save raminu,
kad dar Dievas neatima proto.

Kažin,
ar ne laikas kitaip jau galvoti?