Rašyk
Eilės (71414)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10259)
Vaikams (2479)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Valkas Valkas

Lérohoc

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pasaulis susideda iš trijų sluoksnių: aukščiausiame vartosi pilki, beformiai debesų gumulai, lyg kas būtų suminkęs į gniūžtes visą pasaulio pagiežą ir paleidęs ristis dangumi, dangstyti nepakenčiamai pliekiančią saulę.
Žemesniame sluoksnyje bekrašte upe plaukia dulkės, vinguriuojančios aplink pavienius medžių strampus ir išdžiūvusius žolių kupstus. Dulkėms viskas vis vien, nesujudintos jos slenka tingiai, užkišdamos plyšius tarp minčių nepertraukiamu sausumu ir perštėjimu gerklėje.
Pačia pažeme išsekęs vėjas gainioja bespalves smiltis, aplimpančias kiekvieną grunto lopinėlį ir susigrūdančias į kauburėlius vos tik kas nors pasipainioja jų kelyje. Smiltys apipila ir uždengia viską, koks tvirtas ir amžinas bebūtum, aplips jos tave, užpils, nepaliks nė žymės. Bet net jos, su visa savo begalybe, nesugeba nugalėti seno kaip pasaulis plento – šis driekiasi iš vakarų, vos vos vingiuodamas per kalnelius ir nuokalnes, sutrūkinėjęs ir išblukęs. Smiltys ropščiasi ant pilkos asfalto dangos, braunasi į plyšius, ir tuoj pat būna nuginamos šalin, kad vangų jų puolimą atnaujintų kitas nusilpusio vėjo gūsis. Plentas yra ir visuomet buvo. Jis nemerdėja, kaip aplinkinės dykros. Įkaitusi jo pilkuma pilna pasislėpusios, virpančios gyvybės, ir vos tik kas ją paliečia, vos tik sužadina, ji išsiveržia lauk – drebėdama, draskydama sustingusį orą, susiliedama su variklio riaumojimu ir padangų urzgimu, besidžiaugdama šiuo laukiniu gyvybės gūsiu, lekiančiu mylių mylias į rytus, per dulkių prisotintą orą, per debesimis subraižytą dangų, pirmyn, be galo, taip toli, kad jei tau niekada nesibaigtų jėgos, apsuktum ratą ir grįžtum atgal iš vakarų.

-

Padangos girgžtelėjo, tuoj pat, gargaliuodamas, užspringo variklis. Tuštuma ir tyla užpildė viską aplink.
- Och tu, kokia. – pardavėjas šnirpštelėjo persukta, daug kartų laužyta ir netvarkingai gijusia nosimi. - dvidešimt ketvirta. Gražutė, ūūūū, - jis papūtė lūpas ir patraukė per jas orą.
Skardžiai, metalu per metalą, trinktelėjo durelės. Artėjantys žingsniai, vyrių girgžtelėjimas, ir į parduotuvę žengė aukštas, gunktelėjęs nepažįstamasis. Sudriskusio, dulkėmis aplipusio odinio palto skvernai šnarėjo pažeme, galvą dengė apsilaupiusi šiaudinė skrybėlė su išblukusia juosta, veidas buvo akmeninis, pavargęs ir įsitempęs, su šeriais ant smakro ir negilaus rando perkreiptomis lūpomis. Kažką neaiškaus pastebėjo pardavėjas šio žmogaus akyse, kažką, dėl ko paprastai kyla noras nusipurtyti.
- Devyniasdešimt pirmo kiek tilps. Du „Primos“. Alaus.
Balsas buvo pakimęs ir kartus, neįprastas ausiai, su kažkokiu vos pagaunamu akcentu, lyg jo savininkas būtų atpratęs kalbėti vietine šnekta, ir dabar vėl besistengiantis ją išmokti. Pardavėjas dirbtinai nusišypsojo, jam buvo nemalonu, kad iki šiol nedrįso ištarti klientui nė žodžio.
- Alus čia – myžalas, vaikeli. Jau geriau gerk benziną, arba nepasivargink pavažiuot šimtą metrų iki Škėrynės. – iš kito parduotuvėlės galo, kur vienas ant kito stovėjo sukrauti keli stalai, pasigirdo seniokiškas krenkšėjimas.
- Kazy, eeeeik velniop. – pardavėjas sugriežė dantimis, po to staigiai atsisuko į savo klientą ir nusišypsojo. – O jūs, prašalaiti, gal kavos? Kelias tolimas, diena karšta, kas gali būti geriau?
- Kava pas jį irgi birzgalas, dažyta „Inka“. – senis, barzdotas ir apiplyšęs, nusispjovė ir susirietė iš juoko. – Sveikas atvykęs į Vieversius!
- Kazy! – pardavėjas griebė nuo prekystalio purviną rankšluostį ir trinktelėjo juo sau per koją. – Kazy!
Svečias nekreipė dėmesio. Jis numetė šalia kasos aparato saują sutrintų penkličių banknotų, paėmė du pakelius cigarečių, ir vos vos linktelėjo, žiūrėdamas alų pilančiam pardavėjui į akis. Kazys, krenkšėdamas ir persikreipęs, pakilo nuo sutrintos taburetės. Nepažįstamasis atsisuko į jį.
- Kaip Škėrynėj alus? – paklausė.
- Puikus, puikus kaip visada, vaikeli. – Kazys išvėpė bedantę burną.
- Kaip visada. – tyliai pakartojo nepažįstamasis.
Kazys nušlepsėjo pilti benzino.

-

Braukdamas iš vakarų į rytus, vos vos vingiuodamas po išdžiūvusius laukus plentas lyg rėžiasi užtvaron, išbrinksta, išsipučia ir pratrūksta į šalis senais namais iš baltų plytų, nelygiomis žvyruotomis gatvelėmis, skurstančiais sodais. Pro aukštą, sudegusią ir apleistą bažnyčią, pro ištryptą aikštę su pakrypusiomis kartuvėmis, asfaltas braunasi pirmyn, ištrūksta iš miestelio ir nutįsta toliau.
Miestelis vadinasi Vieversiai. Niekas neprisimena, kada, kodėl ir kam jis atsirado. Susimąsto apie jį tik pravažiuojantieji, netikėtai sutikę gyvybę tokiose dykrose. Užsipila benzino, išgeria stiklą alaus, ir kartu su plentu išrieda į rytus.

-

Ir aš tikrai mačiau trečius,
Jų pralaimėjusius pečius,
Kuriuos suspaudė rūmų molis, kuriuos apgavo meilės guolis,
Bet nesigynė jie ginklu,
Gal per sunku, gal per vėlu.
Nebekalbėjo širdimi, ir siela buvo jų rami...

Lėti, nevikrūs elektrinės gitaros stygų dūzgesiai akomponavo švelniam moteriškam balsui. Dulkėtoje prieblandoje judėjo tamsios figūros, kelios apmusijusios šešiasdešimties vatų lemputės leido įžiūrėti nedidelę sceną ir purviną baro stalą. Pro langų ir durų plyšius į vidų byrėjo vangūs saulės spinduliai.
Padavėjas, luošas randuotas plikis su apiplyšusiu kostiumu, kažką pajuto. Jis praskleidė sutrūkinėjusias žaliuzes, dengiančias vieną iš dulkėtų langų, ir iššiepė kreivas lūpas. Kai purvinu odiniu paltu vilkintis nepažįstamasis įėjo, daina baigėsi, vos įžiūrima liauna moteriška figūra apleido sceną, o gitaristas ėmė kažką negrabiai improvizuoti. Ant stalo laukė du bokalai.
- Aš ieškau šito žmogaus. – priešais padavėją atsigulė blausi, prastai išryškinta nuotrauka.
Plikis permetė ja žvilgsniu, užsimerkė ir pasukiojo galva į šonus.
- Aš. Ieškau. Šito. Žmogaus. – nepažįstamojo balsas buvo prislopintas ir duslus, lyg gerklę kažkas veržtų. Žvilgsniu jis įsisiurbė į padavėją, stebėdamas randų reljefą beformiame veide.
- Jis nebylys. – ką tik nuo scenos nulipusi mergina užsiropštė ant kėdės šalia nepažįstamojo. Jai buvo gal šešiolika, smulkią figūrą aptempė sudriskusi žalsva suknelė, dekoruota apsilaupiusiais blizgučiais. Merginai pasukus galvą rusvi, seniai neplauti plaukai sulipusiomis vilnimis gulė ant nuogų pečių, o nesveikai liesa ranka ilgais pirštais sugniaužė alaus bokalo ąsą.
- Jis turi žinoti. – neatsisukdamas ištarė nepažįstamasis.
- Na jau, na jau. – mergina prunkštelėjo.

-

Kažkada, kai pasaulis dar buvo gyvas, Vieversius kasdien lankydavo autobusas. Atlinguodavo šviežiu plentu iš rytų, apsisukdavo miesto aikštėje, ir pastovėjęs grįždavo atgal. Kartą, prieš daugelį metų, šiuo autobusu atvažiavo tik vienas žmogus – jis neturėjo su savimi jokių daiktų, buvo beginklis ir žinojo, kad miestelyje jo niekas nepasitiks. Tačiau kai apsisukęs autobusas išriedėjo atgal tam, kad niekada daugiau nebegrįžtų, žmogus liko.
Kitą dieną pasaulis pradėjo mirti. Elektros laidai ištuštėjo. Nutilo radijo aparatai, o nekantresni gyventojai, išvažiavę į rytus ieškoti pagalbos, negrįžo. Prasidėjo suirutė, pagrindinėje aikštėje iškilo kartuvės, ir tik žmogus, atvykęs paskutiniuoju autobusu, liko ramus. Kai kurie kalbėjo, kad apie tylą ir tuštėjimą jis žino gerokai daugiau, nei kiti tarp laukų pasimetusio miestelio gyventojai.

-

- Keturiasdešimt antra „Volga“, jūs tik pamanyyykite! – pro baro duris įvirto ketvertas vyrų, vilkinčių lopiniuotomis odinėmis striukėmis ir apsirišusių veidus purvinomis, dulkių prisigėrusiomis skaromis. – tegul nušnioja mane pats perkūnas, jei po tuo kapotu neįkišta kas nors, ko arklių užtektų užkrušti negyvai kiekvieną užsienietišką subinę nuo čia iki Kauno!
Gauja žingsniavo prie baro, jos priešakyje einantis vyras nusiplėšė nuo veido skarą, pakrutino susivėlusius ūsus, ir užriko dar garsiau:
- Užuodžiu klastą, mano brangieji! Priešais mus sėdi žmogus, prastai suprantantis, kokia gelda verta važinėti į neatpažintas žemes, o kokia – ne. Ei, gerbiamasai, ar nesutiktum trumpam paskolinti savo gražuolės? Tik pralėkt, a? Nesutiktum?
Žodžiai buvo skirti atvykėliui, sėdinčiam prie baro. Šis neatsisuko, tik padėjo iki pusės nugertą alaus bokalą ir ramiai žvelgė į stiklines valantį padavėją.
- Tavo nekalbumas mane liūdina, gerbiamasai. – pirmasis gaujos narys užšoko ant stalo, ir pasilenkė prie pat nepažįstamojo. – ė, išsigandai? Žinok, arba tu bendrausi su manim, arba mes patys su tavim pabendrausim.
Vienas iš jo svitos narių nustūmė šalia atvykėlio sėdinčią merginą ir atsisėdo į jos vietą, kiti stoviniavo aplink gniaužydami purvinus, randuotus pirštus su išpuvusiais nagais.
- Tai kaip sakai, a? – ūsuotasis įsikišo ranką užantin.
- Arba tu pasitrauksi nuo manęs, – tyliu, vos girdimu balsu ištarė nepažįstamasis. – arba su tavim bendraus Fiodoras Vasiljevičius.
- Kas? – gaujos nariai sukluso, pasišnibždėjo tarpusavyje, kažkas iš jų garsiai nusijuokė. – ką jis pasakė? Vasiljevičius?
- Tokarevas. – nepažįstamasis pašoko taip staigiai, kad ore, lyg vėliava, suplevėsavo apibrizgę palto skvernai. Nežinia kaip, lyg jie būtų tiesiog susiformavę iš baro prieblandos ir dulkių, atvykėlio rankose atsirado du dideli juodi pistoletai. Smūgis sunkiu vamzdžio galu parvertė ant stalo tupėjusį ūsuotąjį, o jo bendras, sėdėjęs ant kėdės, nulėkė penketą pėdų ir trenkėsi pakaušiu į scenos kraštą. Vienas iš dviejų vamzdžių nukrypo į atokiau besitraukiančius likusius gaujos narius, kitas – į jų vadeivą, gulintį po baro stalu.

-

Kartais lijo, ir po kiekvieno lietaus pasaulis mirdavo vis labiau. Ilgainiui liko tik smiltys, bespalvės lipnios smiltys, nešiojamos vėjo virš kadaise žaliavusių laukų ir suskilinėjusio, aptrupėjusio, bet išlikusio plento. Žmonės nuo lietaus irgi mirdavo, kol išmoko slėptis vos tik danguje pasirodydavo debesų gniužulai.
Po to lietūs baigėsi, ir daugiau niekada nebepasirodė – pilki debesys išdžiūvo, jie tik slankiojo purvina padange ir dangstydavo saulę, deginančią dykynes aplink Vieversius. Žmonės ėmė kasti gilius šulinius, ir daug kas apsinuodijo, kol kiti pramoko valyti vandenį.
Į miestelį niekas neatvykdavo, niekas iš jo neišvykdavo, ir atrodė, kad visas pasaulis ištirpo bespalvėse smiltyse.

-

Odinėmis lopiniuotomis striukėmis apsitaisę vyrai pasišalino netardami nė žodžio, nešdami be sąmonės tįsantį saviškį, ir tik nežymiai įskilęs scenos kraštas bei prie atokesnių stalelių persėdę lankytojai priminė, kas čia atsitiko.
Dainininkė mergina grįžo į savo vietą ant kėdės.
- Škėry, dar vieną. – burbtelėjo ji padavėjui, pamačiusi, kad ant stalo stovėjęs bokalas tuščias.
- Jis ne Škėrys. – tyliai sumurmėjo nepažįstamasis.
- Iš kur tu žinai? – mergina kryptelėjo galva, sujudindama ant nuogų pečių krentančias plaukų sruogas.
- Aš pažinojau senį Škėrį, ir Škėrienę, ir jų vaikus.
- Pažinojai? Nu jau. Matei užrašą virš durų? „Škė-ry-nė“. Ir savininkai – Škėrių šeimyna. Aš čia nuo mažų dienų dainuoju. – ji kalbėjo taip, tarsi tvardytųsi ir bandytų nesimaivyti.
- Škėrių šeimynai šita vieta priklausė dar kai pasaulis buvo gyvas. – nepažįstamasis neatitraukė akių nuo vieno taško kažkur už stalo. – kai iškeliavau į vakarus, jie buvo gyvi sveiki. Daug kas pasikeitė Vieversiuose nuo tada.
- Tai jau turbūt. – mergina greitu rankos judesiu užkišo už ausies plaukų sruogą ir gurkštelėjo alaus. – aš čia nuo gimimo, tik kol maža buvau, močiutė manęs iš rūsio neišleisdavo. Net nežinojau, kas darosi. Po to ji numirė, o aš pradėjau dainuot.
Sučežėjo užuolaida, pinta iš medinių karoliukų, suvertų ant siūlų. Padavėjas nusileido į rūsį atnešti alaus.
- Ei, o kodėl tu grįžai? Nostalgija? – dainininkė nusišypsojo, gaudydama nepažįstamojo žvilgsnį.
- Ieškau. – ištarė tas pats prislopintas, duslus balsas. Mergina vėl prunkštelėjo.

-

Nežinia, kas pirmas pakėlė ranką prieš paskutiniu autobusu atvykusį žmogų. Neramumai prasidėjo dar anksčiau, kai miestelio gyventojai ėmė ieškoti negandų šaltinio. Bet kokiais ryšiais su bet kokia valdžia susietieji krito pirmi, sudegė bažnyčia ir mokykla, kartuvės nestovėjo be darbo. Tačiau visuotinis įsitikinimas, kad pašalinus kaltininką bėdos baigsis, reikalavo naujų aukų. Ir tada buvo prisimintas atvykėlis.
Bandymai susidoroti su nepažįstamuoju baigėsi kruvinai. Niekas tiksliai nesuprato, kaip tai įvyko, bet visas tuzinas tvirtų, įtūžusių vyrų, išėjusių ieškoti atvykėlio, buvo rasti nebegyvi. Kitą dieną tas pats atsitiko jų šeimoms: moterys ir vaikai tų, kurie turėjo įžūlumo pulti paskutinįjį į miestelį atvykusį žmogų, buvo tiesiog išpjauti. Niekas nežinojo, ar pavyko pasprukti bent vienam užsipuolusiam nepažįstamąjį.
Prireikė daug laiko, kad viskas nurimtų. O kai nurimo, iš Vieversius supančių dulkių, iš rytų ir vakarų, atgyjančiu plentu ėmė riaumoti gyvybė.

-

Nepažįstamasis gėrė alų, mergina jo daugiau nebekalbino. Gitaristas traukė ilgesingą, sruvenančią kaip dulkės melodiją, padavėjas valė bokalus.
Pasikeitimas įvyko staiga. Driokstelėjo šūvis, toks garsus, kad susvyravo buteliai lentynose. Vienas baro langas sutrūkinėjo ir pažiro, o atvykėlis, prieš akimirką gūžęsis prie bokalo, jau stovėjo ištiesęs rankoje balzganu dūmeliu rūkstantį pistoletą. Kažkas riktelėjo, padavėjas metė šluostę ir pribėgęs prie lango praskleidė žaliuzes.
Baro kieme stovėjo senas pakrypęs sunkvežimis, keletas „Moskvičių“ ir vyras odine lopiniuota striuke. Susivėlę jo ūsai mėšlungiškai krutėjo, o ranka laikė durų rankeną aprūdijusios, dulkėtos „Volgos“ su pakelta važiuokle ir metalo lakštais uždengtomis lempomis. Tarp vyro rankos riešo ir alkūnės buvo sprindžio tarpas, žiojėjęs vietoje, kur kadaise turėjo būti dilbis. Ūsuotasis stovėjo ir žiūrėjo į strampą, lyg nesuprasdamas, kas čia atsitiko, o po to tyliai susmuko.
- Dabar viskas. Dabar tai jau viskas. – mergina pastatė pustuštį bokalą ir atsistojo.
- Aš liepiau neliesti mano mašinos. – atvykėlis nuleido pistoletą.
- Neliepei. O jei ir būtum liepęs, koks skirtumas, kas tavęs klauso.
- Kodėl taip manai?
- Nes per tą laiką, kol buvai išvažiavęs, nė kiek nepaaugai. Tai yra, nepasikeitei.
- Ką? – nepažįstamasis apsimetė nenugirdęs, patraukė kėdę, kitoje jo rankoje atsirado dar vienas pistoletas. Tuo pat metu kieme pasigirdo riksmai, baro durys atsilapojo, ir vidun vienas paskui kitą įvirto du nupjautavamzdžiais nešini vyrai. Dukart driokstelėjo šūviai, ir abu susmuko su kumščio dydžio skylėmis krūtinėse. Kilstelėjęs šiaudinę skrybėlę, kad netrukdytų taikytis, atvykėlis iššovė dar keliskart – durys patiško skiedromis ir nulėkė nuo vyrių, už jų matėsi atbulomis kūliais nusiritęs siluetas.

-

Pirmieji į miestelį atvykę žmonės neturėjo gerų ketinimų. Tas laikas buvo dar nuodingesnis už lietų, vienintelis dalykas, kuris išliko mirštančiame pasaulyje, buvo siekis gyventi pačiam ir neleisti to padaryti kitam. Miestelio bendruomenę, šiaip ne taip radusią būdus atitolinti bado grėsmę, nauji atvykėliai užklupo iš netyčių. Džiaugsmas tolumoje pamačius plentu atriedantį automobilį greitai virto baime, kai pulkai alkanų, ginkluotų, pasimetusių žmonių, keliaujančių iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus, užgriuvo nepasiruošusius Vieversių gyventojus. Ir jei pirmąją bangą sudarė tiesiog pabėgėliai, ieškantys pagalbos ir vandens, po kurio laiko miestelį ėmė nuolat lankyti organizuotų, plėšimu besiverčiančių marodierių būriai.
Reikėjo gelbėtis. Ir būdas tai padaryti atsirado lyg iš niekur, visiškai nelauktai.
Miestelio gynybą organizuoti apsiėmė žmogus, atkeliavęs paskutiniu autobusu. Niekas nieko apie jį nežinojo, tačiau baimę, supusią pašalietį nuo pat žudynėmis pasibaigusios suirutės, papildė pagarba. Žmonės suprato, jog norėdami išlikti jie turi leistis vadovaujami, ir susibūrė aplink netikėtai atsiradusį gelbėtoją.
Tai buvo sudėtingas laikotarpis, suprantamas dar sunkiau, nei bespalvių dulkių šokis vėjyje. Nuolat vyko nedideli karai ir derybos, išvykos ieškoti kitų gyvų miestų, sėkmingi ir nesėkmingi sandoriai, vėl karai ir vėl derybos.
Bet su laiku ir tai baigėsi. Vieversiečiai pašiurpo pamatę, kuo virto jų miestelis.

-

- Nustok. Prašau tavęs, nustok. Nereikia. – mergina laikė įsitvėrusi nepažįstamajam į ranką, sudrėkusios jos akys lakstė nuo vieno lango prie kito. Kieme girdėjosi šnaresys, keiksmai, riaumojo automobilių varikliai. Žmonės, iki šiol gūžęsi tolimame baro kampe, greitai išbėginėjo pro sudraskytas duris.
Atvykėlis pasitaisė skrybėlę ir atsisuko į be žado stovintį padavėją.
- Tu žinai, kur yra šitas žmogus. Ir žinai, kad išvažiuot galiu tik jį suradęs.
- Ne, ne, nereikia, maldauju! – mergina atsistojo tarp nepažįstamojo ir padavėjo, atkišdama į priekį nuogus pečius ir kaklą, po pernelyg teatrališkai nuskambėjusių žodžių bandydama bent jau savo pozai priduoti natūralumo.
Ūžesys lauke ūmai priartėjo, kažkas sušmėžavo tarpduryje, nepažįstamasis žvilgtelėjo ta kryptimi. Tą pačią akimirką, tikėdamasis, jog nepažįstamojo dėmesys dabar nukryps į nuogą merginos odą, atsidūrusią pernelyg arti jo veido, padavėjas nevikriai nėrė atgal – prie praėjimo į rūsį, uždengto užuolaidėle iš medinių karoliukų. Bet jis užtruko vos mirksniu per ilgai, driokstelėjo šūvis ir storas vamzdis su grotuotu kompensatoriumi spjovė gumulą liepsnų vos per sprindį nuo merginos veido, parblokšdamas ją tiesiai ant stalo. Ore pažiro šimtai karoliukų iš įėjimą rūsin dengusios užuolaidos.
Karoliukai byrėjo ant žemės, šokinėdami ir ritinėdamiesi, kol viskas nutilo. Atvykėlis apėjo stalą ir pažiūrėjo į juodumą rūsyje. Kažkas negero, kažkas pikto ten dėjosi.
Prireikė keliolikos sekundžių, kol akys priprato prie tamsos. Padavėjas gulėjo nedidelėje aikštelėje laiptų apačioje, gniauždamas rankose seniai pamirštą įrenginį. Vos girdimai šnypštė didelis aptrintas radiotelefonas, jo ragelis buvo prispaustas prie randuoto veido, ir padavėjas kriokė iš visos savo subjaurotos gerklės, spjaudydamasis seilėmis, krauju ir sudraskytų plaučių nuoplaišomis.

-

Užuot gynęsi, miestelio gyventojai dabar patys puldinėjo kitus. Sustabdyti plėšikavimus buvo dar sunkiau, nei nuo jų saugotis, bet ir šį laikotarpį Vieversiai pergyveno, nugramzdindami į užmarštį ir bespalves smiltis.
Pasaulis buvo miręs, o plentas gyveno. Keliautojų srautas tekėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus, prasidėjo šiokia tokia prekyba, miestelyje ėmė nuolat lankytis gerai saugomas benzinvežis. Riaumojantys, tratantys automobiliai su savadarbiais, galingais, dulkėtą orą siurbiančiais varikliais buvo vienintelis gyvybės šaltinis dykrose. Bet net jie nepažadindavo miestelio, spaudžiamo dulkių ir sunkios praeities.
Dingo ir žmogus, atvykęs paskutiniu autobusu. Niekas nežinojo kur. Visi kalbėjo, kad daugiau jo matyti nenorėtų.

-

Triukšmas lauke virto keiksmų choru ir pavieniais langus daužančiais šūviais, nepažįstamasis pasislėpė už baro stalo, o aplink ėmus šlepsėti kulkoms įsitraukė ten ir merginą. Jai iš ausų sruveno kraujas, tepliodamas rusvus sulipusius plaukus. Kažkas ūžtelėjo, ir į stalą sučekšėjo sieną pervėrusios granatos skeveldros.
- Negi tau ne gana? – mergina sukrutėjo.
- Aš turiu jį surasti.
- Negi ne gana?
- Aš turiu... – nepažįstamasis pažvelgė merginai į akis ir suprato, kad ji jo negirdi.
- Tu tik liežuviu malt moki. „Ieeeškau“, „turiu suraaasti“, tuo savo prarūkytu balsu. Kaubojus sušiktas.
Merginos lūpos persikreipė, ji žiūrėjo pašiepiančiu žvilgsniu, lyg tramdytų juoką.
Sudelsęs tik akimirką, per kurią ramų nustebimą akmeniniame veide pakeitė įniršis, nepažįstamasis pašoko. Ilgas paltas suplevėsavo virš baro stalo, po to kažkur ties kulkų suvarpyta siena, o tada aukšta figūra iškilo tarpduryje, leidžiančiame į baro prieblandą tirštus saulės spindulius. Pistoletai prabilo.
Lauke traškėjo papliūpos ir skardėjo riksmai. Į kiemą laikas nuo laiko įsukdavo automobiliai su miestelio vyrais, džeržgė skardos ir urzgė varikliai, kol šiuos garsus užgoždavo naujos šūvių salvės. Mergina įsitempė, šiek tiek kilstelėjo, bet pažvelgusi virš stalo pro granatos išplėštą skylę sienoje tepamatė neperžvelgiamus dulkių tumulus. Staiga tose dulkėse kažkas sublyksėjo, ir pralėkė tamsus šešėlis, šokinėjantis automobilių stogais, ištiestomis į šalis rankomis laidantis blyškių liepsnų kuokštus.
Po geros minutės viskas nutilo. Isteriškas balsas tolumoje suriko pasigailėti, kol užgeso dusliai gargaliuodamas. Praėjo dar kelios akimirkos, ir nepažįstamasis įsvyravo pro duris.
Jis buvo be skrybėlės, dešine palto rankove tekėjo kraujas. Kairėje sugniaužto pistoleto spyna laikėsi užstrigusi, įkaitę atviri ginklo viduriai ir vamzdis vos vos švietė prieblandoje.
- Eime. – garsiai, kad kontūzyta mergina išgirstų, pratarė pasikeitęs, dar labiau prikimęs balsas. – Tu turėsi eiti su manimi.
- Ką? – mergina, besilaikydama už stalo, atsistojo.
- Tu žinai, kur jis.
- Aš ne... Baik pagaliau...
- Tu žinai.
Jis pagriebė ploną ranką, keliskart truktelėjo, kol pasipriešinimas nusilpo, ir nusitempė paskui save. Pakeltos smiltys baro kieme jau buvo spėjusios nusėsti. Mergina pakėlė akis, baikščiai apsidairė ir sužiaukčiojo, vedama priekin ji stengėsi neįminti į tai, kas buvo išmėtyta tarp suvarpytų automobilių.
Kai jiedu priėjo prie kiemo pakraštyje stovinčios „Volgos“, tolumoje pasigirdo ūžesys.
- Kas?.. – nepažįstamasis įsitempė.
- Nugi spėk. Dar ne prisižaidei? – mergina vėl šypsojosi, tik šįkart ne pašiepiančiai ir įžūliai, o kažkaip žiauriai, ta nenusakoma šypsena, kurią sunku įsivaizduoti jauname, dailiame veide.
Iš už dulkėmis apneštų, nutrupėjusių miestelio stogų, svyrinėdamas išpūstu gumbuotu korpusu, rėkdamas ir kosėdamas turbinomis, išniro didelis, aprūdijęs karinis sraigtasparnis. Abiejose storos papilvės pusėse karojo armatūra ir skardos lakštais pritvirtinti paleidimo įrenginiai, tamsiose jų gerklėse baltavo raketų galvutės.
- Velniava... – nepažįstamasis keliskart trinktelėjo pistoletu į „Volgos“ stogą, ir užstrigusi spyna atšoko savo vieton. Kita ranka jau grūdo iš po skverno ištrauktą naują šovinių dėtuvę.
- Nieko nepeši. - mergina atsišlijo į šalia gulinčio apvirtusio sunkvežimio kabiną.
Nepažįstamasis neatsakė.

-

Ar pastebėjai? Mes labai daug kalbame apie tai, ką veikė paskutiniuoju autobusu į Vieversius atvykęs žmogus, bet neužsimename, ką jis mąstė. Taip labai dažnai atsitinka. Tau tikriausiai irgi bent kartą iškilo panašus klausimas – ką mąsto žmonės, apie kuriuos daug meluojama? Nemanai, jog jei viskas, ką pompastiškai pasakoja savimi pasitikinčių ir tau pasitikėjimą įkvepiančių žmonių balsai būtų tiesa, atlikus savo baisinguosius žygdarbius didvyriams tikrai būtų apie ką susimąstyti?
Mūsų atveju viskas tikriausiai klostėsi štai taip: jei į orą pakeltos bespalvės smiltys nusėda, o saulę minutei uždengia suglamžytas debesis – bet plentas dar ramus, ir gyvybės nesigirdi – ateina akimirka, kai mąstymo neišvengsi. Atvykėlis tai pastebėjo pabėgęs nuo žmonių, kuriems padėjo susikurti gyvenimus ir kurių gyvenimus jis pasiėmė sau. Ėjo dykromis, į rytus arba į vakarus, tada sustojo, prisėdo ant plento kraštelio, ir susimąstė.

-

Krisdamas sraigtasparnis perplėšė dviejų namų stogus, mentės viena po kitos pokšėdamos sutrupėjo ir išlakstė šipuliais. Storas pilvas plojosi į kažkieno kiemą, pračiuožė kelis metrus, išgriaudamas seną lentinę tvorą, ir sustingo. Ant surūdijusių korpuso skardų matėsi pablukusi raudona žvaigždė, tiesiai virš jos baltais dažais su juodu apvadu buvo nutepliotas kreivas vyčio kryžius. Triukšmas nurimo, tik dulkių tumulai liko šokti ore netvarkingais sūkuriais.
Paltui trūko vieno skverno, nežinia kaip nudrėksto šokinėjant automobilių ir trobų stogais. Bet nepažįstamajam vargu ar tai galėjo rūpėti.
- Matai, išpešiau. – jis sunkiai kvėpavo, ar tai dėl tirštų dulkių, ar dėl sulaužytų šonkaulių.
- Taip. Išpešei. – mergina tupėjo susiėmusi už galvos, bet atsistojo nepažįstamajam priėjus artyn. Pro debesis išnirus saulei ji atrodė apgailėtinai su savo apsilaupiusių blizgučių plėmais nusėta purvina suknele, nubrozdintais keliais ir alkūnėmis.
- Paskutinė apkaba. – šlubuodamas nepažįstamasis užsitaisinėjo vienintelį likusį pistoletą. –daugiau nieko nebus?
Mergina bandė nusišypsoti, tačiau nepavyko, kažkas trukdė – gal nuovargis, gal karšta saulė ir ėdrios dulkės. Suskeldėjusios jos lūpos tik truputį krutėjo, labai nežymiai, bet tai buvo daug išraiškingiau už paprastą pašaipą.
Nepažįstamasis pastebėjo tai, ir įsižiūrėjo į pavandenijusias jos akis. Pirmi baimės daigeliai ėmė dilgsėti kažkur po suplėšytu ir sukruvintu odiniu paltu, ne laukinės mirties baimės, ne šaltos nežinios baimės, o tos baimės, kuri – esant atitinkamoms sąlygoms – paveikesnė už jas abi, nes yra pastabi ir protinga. Vienintelė plona siena dabar stovėjo tarp nepažįstamojo ir baimės būti suklydusiam, kaltam, prasikaltusiam, ir nebuvo kitos išeities, tik į tą sieną atsiremti.
- Kur jis? Pasakyk, kur jis?
Silpnučio virptelėjimo prikimusiame balse pakako, kad mergina viską suprastų. Ji prikando lūpą ir pasitaisė plaukus.
- Iš pradžių pasakyk, kam tau jo reikia. Visa kita dabar jau nesvarbu, vis vien nepabėgsiu.
Jis atsiduso. Paėjo dar kelis žingsnius, prisėdo ant įkaitusio „Volgos“ variklio gaubto, užkėlė ant jo vieną koją ir atsirėmė į sulenktą kelį. Kitos kojos bato galas ėmė braižyti nervingus ratus bespalvėse smiltyse.
- Aš gimiau Vieversiuose, mačiau dar gyvą pasaulį, kai pievos buvo žalios ir kiekvieną dieną atvažiuodavo autobusas. Tas žmogus čia atsirado prieš pat pievoms išdžiūvant. Niekas nieko nesuprato, visi galvojo – čia jis kaltas, kad taip atsitiko, žinai, nebuvo žmogaus – buvo pievos, atsirado žmogus – pievų neliko. Kas kaltas? Tas žmogus. Ir man taip atrodė. Jeigu padarysim, kad jo nebebūtų, gal pievos vėl atsiras.
Nepažįstamasis trekštelėjo saugikliu ir padėjo pistoletą šalia savęs, ant variklio gaubto.
- Bet tas žmogus žinojo, kad jį gaudys. Nesuprantu, kas jis toks, ir tikriausiai niekas nesupranta. Atrodo, jis iš anksto žinojo, kas norės jį užpulti. Laikas tada buvo toks, ant mirties visiem buvo nusispjaut, tik užmuštųjų artimieji atkreipė dėmesį. Todėl labai greitai juos sutvarkė. Mažų vaikų tas žmogus neimdavo, bet aš jau nebuvau visai vaikas.
- Ir kaip tu pabėgai?
- Įlindau į elektros skydinę. – nepažįstamasis šnirpštelėjo. – paprasčiausią elektros skydinę, sėdėjau ten kelias dienas, be maisto, o po to pabėgau į vakarus. Per kvaila, kad skambėtų įtikinamai, bet taip jau viskas atsitiko. O visą mano šeimą išpjovė.
- Tu matai, kerštas. – mergina vėl šypsojosi. – nemanai, kad pernelyg... nuobodu?
- Kodėl taip kalbi?
- Žinai, - ji stovėjo netoliese, atsišlijusi į apvirtusio sunkvežimio kabiną, užsimerkusi. – jei visą gyvenimą praleidi rūsyje, po to daug kas būna sunkiai suprantama. Gyvo pasaulio aš nemačiau, kai močiutė paskutinį kartą atidarė rūsio duris ir tiesiai ant laiptų mirė, buvau gal septynerių. Dar ilgai po to nelindau iš namų, žiūrėdavau pro skyles užkaltuose languose ir galvodavau, kad čia viskas baigiasi. Sienos – pasaulio kraštas, šulinys rūsyje – pasaulio dugnas. Žinojau tik kaip atsidaryti skardinę su konservais ir sukti patefono rankeną. Kad namo durys atsidaro supratau tik tada, kai jis atėjo ir jas išlaužė.
- Jis norėjo tave nužudyti? – tamsiose nepažįstamojo akyse, paskutinį kartą šiandien, blykstelėjo viltis.
- Ne, jis norėjo gerti. Tu juk net neįsivaizduoji, kas jis toks, ar ne?
Tai nebuvo klausimas, mergina ir vėl šypsojosi ta pačia žiauria šypsena. Nors kol kas nekalbėjo nieko baisaus, kiekvienas jos žodis vien savo intonacija siūbavo nepažįstamąjį nuo baimės skiriančią sieną.
- Aš irgi neįsivaizduoju. Žinau, bet nesuprantu. Manau, tik žmonės, gerai pažinoję dar gyvą pasaulį, gali tai suprasti. Matai, tas pasaulis buvo labai didelis. Labai labai didelis, žalios pievos, va tokios kaip mano suknelė, tęsėsi be krašto. Jei tau niekada nesibaigtų benzinas, galėtum amžinai važiuot į vakarus, ir nerasdamas krašto važiuotum taip ilgai, kad galiausiai grįžtum iš rytų. Toks didelis buvo pasaulis. Ir jame buvo daug miestelių, tokių kaip Vieversiai, ir tuose miesteliuose gyveno labai daug žmonų. Bet ir tada jie tarpusavy šaudydavosi, tik kadangi pasaulis buvo didelis, galėdavo šaudyt labai toli, net į kituose miesteliuose gyvenančius žmones. Dulkių tada nebuvo. Supranti?
- Aha.
- Tau nenusibodo? Pasakosiu dar ilgai.
- Teisingi žodžiai neprailgsta.
Mergina prunkštelėjo.
- Tai va, jis man daug visko papasakojo, gyveno su manim ilgai ilgai, ir pasakojo, pasakojo, pasakojo. Daug ko neprisimenu. Ir apie save jis pasakojo. Pamenu tik tiek, kad jis labai nenorėjo, kad žmonės šaudytųsi. Taip labai nenorėjo, kad visą gyvenimą tik ir kalbėjosi su žmonėm iš įvairių miestelių, įkalbinėjo juos baigti šaudyti. Jis nebuvo vienintelis toks, turėjo, – mergina susimąstė, lyg bandydama prisiminti žodį, pažįstamą vien iš skambesio, bet ne iš prasmės. – bro-liją, tokių pačių, kaip jis. Ir visi šitie žmonės labai norėjo, kad niekas nebesišaudytų, ir slapta keliavo, ir slapta įkalbinėjo besišaudančius. Tik niekas jų neklausė. Visi pyko ir manė, kad bro-li-ja bando valdyti visus miestelius, nužudyti visus žmones, ir dar kažką ten daryti. Aš daug ko neprisimenu, žinau, kad rytuose miesteliai norėjo šaudyti į vakarus, o vakaruose norėjo šaudyti į rytus, Vieversiai buvo kartu su rytais, o po to kartu su vakarais, ir... – mergina vėl susimąstė. – pe-re-strai.. roi... Neprisimenu. Žinau, kad dėl to pasaulis mirė.
Nepažįstamasis atsiduso, jis kažką suprato, o kažką – nelabai. Mergina iš akių matė, kad žodžiai jo neveikia, praslysta pro šalį.
- Ei, tu gi nesiklausai. Nebijok, suprantu, kad tau sunku, aš nemoku pasakot taip, kad tau patiktų. Gi visa esmė, kad patiktų, kaip pasakoja. O tau nepatinka. Čia mane jis šito išmokė, jis sakė, kad visi žmonės žiūri tik į tai, kaip pasakoja, o ne į tai, ką pasakoja, ir kad kada nors kas nors būtinai viską pasakos visai kitaip, negu mes dabar. Šitą aš supratau, ir buvo dar daug dalykų, kuriuos supratau, tas žmogus juos labai gerai išaiškino. Apie žmones, apie jų norus, ir truputį – apie tokius, kaip tu. Tada aš buvau dar kvaila, o dabar suprantu. Tada jam sakiau – padarykim, kad pievos vėl būtų žalios, nes galėsim, jei labai labai panorėsim. Priverskim žmones gyventi gražiai, susivienyti, dirbti kartu. Ir žinai, ką jis tada padarė? – ji pakėlė akis, įsižiūrėdama nepažįstamajam į veidą. Kelias akimirkas laukė atsakymo, kurio nebuvo.
- Jis nusipjovė liežuvį. Kad daugiau nepasakotų man, kaip buvo, ir kad aš nenorėčiau viso to sugrąžint. Matai, iš pradžių jis irgi buvo kvailas. Taip, kaip tu čia padarei, – mergina kilstelėjo ranką, rodydama išmėtytus aplink lavonus, – jis irgi galėjo padaryt, jei būtų galvojęs, kad nuo to pasaulyje bus taika. Ir tikriausiai darė, ne kartą, net ir kai bėgdamas nuo visų atvažiavo į Vieversius. Tik paskui, kai pavargo ir pabuvo vienas, persigalvojo.
- O ką po to jūs darėt? – pertraukė nepažįstamasis.
- Tu ir vėl prie šito. Nieko nedarėm, po to buvo gėda. Jis negalėjo apie ją pasakoti, bet tokius dalykus gi galima pajust. Mums baigėsi maistas, ir jam reikėjo grįžti gyventi į miestelį, aišku, su manimi. Kad niekas nepažintų, susipjaustė veidą. Per tuos, kas vis tiek pažino, susirado darbą. Buvo net tokių, kurie vėl bandė įtraukt jį į savo kvailystes, Vieversiuose nuo neramių laikų liko krūvos ginklų. – ji mostelėjo į netoliese rūkstantį sraigtasparnį. – Jam nepavyko su niekuo normaliai susišnekėti, sunkoka kalbėt, kai neturi liežuvio. Bet ryšius palaikė, ir kiekvieną kartą prieš pradėdami šaudytis žmonės tardavosi su juo.
Mergina atsitraukė nuo sunkvežimio kabinos, paėjo kelis žingsnius, ir pasirėmė į „Volgos“ variklio gaubtą. Jos akys atsidūrė per pusę sprindžio nuo nepažįstamojo akių, o kvėpavimas stingdė rando perkreiptas lūpas.
- Bet aš gi tau visai ne tai bandau pasakyt. Klausykis dar kartą: jis, priešingai nei tu, suprato, kad geri norai ne visada baigiasi gerai. Ir ne visi geri norai iš tiesų yra geri. Apsidairyk.
Bet nepažįstamasis nebenorėjo apsidairyti. Siena, skyrusi jį nuo baimės, griuvo.

-

Saulė kaitino pilkus tuščius debesis, sunkiai besiritančius padange. Pro debesų tarpus įsmukę spinduliai kepino plaukiančias dulkes, kurių tumulai vangiai vartėsi prasmukdami į kiekvieną pasaulio plyšelį. Bet karščiausios buvo pažeme slenkančios smiltys, čiuožiančios papilkėjusiu, suskilusiu plentu. Kai plentas atgijo, smiltys baikščiai puolė į šalis, genamos variklio riaumojimo ir padangų ūžesio, drebinančio gyvą asfaltą.
Nenusakomos spalvos keturiasdešimt antra „Volga“ lėkė į rytus, maurodama galingu varikliu ir švilpdama rūdžių ir kulkų skylėmis kniedytose skardose, pakelta jos važiuoklė rankiojo įskilimus plente ir purtė vairuotojo vietoje sėdintį žmogų su šiaudine skrybėle ir apiplyšusiu odiniu lietpalčiu. Visas žmogaus dėmesys buvo sutelktas į kelią, nepažįstamasis jautė jį kiekviena ląstele, lyg būtų įaugęs į savo mašiną, ir ne padangomis, o sava oda liestų gruoblėtą plentą, kurio įdubimai įsispaudė neskustuose, pavargusiuose skruostuose.
Tuose skruostuose asfaltas paliko griovelių raštą, ir tik tas raštas rūpėjo žmogui – susitelkusiam į save taip, kad užmerktos jo akys, atrodo, net per liguistai blyškius vokus galėjo matyti bespalves smiltis. Tiršto, nuo dulkių parudusio kraujo srovelė, besisunkianti pro suspaustas lūpas ir besikaupianti plento įdubimuose tik pagilino to žmogaus įsijautimą į vibruojančią asfalto gyvybę. Žmogus taip norėjo būti arčiau jos, kad spaudėsi prie pilko paviršiaus visus savo kūnu, apkabindamas jį ištiestomis rankomis, viena kurių dar laikė didelį, juodą pistoletą.
Kita kraujo srovelė, kiek tirštesnė ir gausesnė, tekėjo žmogui iš pakaušio, kur išėjimą rado pro gomurį įlėkusi kulka.
Jis vienu metu lėkė plentu ir gulėjo ant jo, sėdėjo mašinoje ir varvino kraują iš peršautos galvos. Žalsva, apspurusia suknele vilkinti mergina pasilenkė prie jo ir liūdnai šyptelėjo:
- Sėkmės. Gal kitą kartą viskas bus geriau. Bet abejoju.
2014-03-21 21:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-26 02:59
St Sebastianas
Kaip ten sakoma, geriau vėliau nei niekada?:] 

Tikriausiai galiu pasakyti, kad Valko kūrinys kaip visada yra kitoks nei įprastinė rašyko fantastikos fauna ir flora. Šis darbas neverčia iš kojų kaip "Architektas", tačiau vis dėl to turi kažką savito. Gal baigdamas komentarą ir sugebėsiu protingai suregzti koks tas savitumas.

Kūrinyje labiausiai erzino laiko neapibrėžtumas. Devyniasdešimt pirmas benzinas ir Volga rodo akivaizdų laikotarpį, tačiau litai, kurą užpilantis personalas, alus degalinėje muša iš vėžių. Galiausiai spjauni ant bandymų suvokti kokiame laike ir erdvėje vyksta veiksmas ir pradedi paprasčiausiai skaityti. Gal čia tik man kliūna, tačiau mėgstu kai be konkrečių pabaksnojimų pasidaro maždaug aišku kas ir kaip.

Skaitant neapleido jausmas, kad prieš rašant autorius bent penkis kartus peržiūrėjo visas Helsingo serijas, sužaidė Fallout serialą, užmetė akį į kai kurias Equilibrium vietas. Pripažinsiu, jog laukiau kada nepažįstamasis patrauks pistoleto spyną dantimis.:] Tai būtų labai tikę prie nutraukytų galūnių, skylių krūtinėse ir TT su kompensatoriais.:] Tikriausiai kautynių vizualumas gadina bendrą vaizdą. Nuo savotiškos stilistikos pereinama prie anime žarnų taškymo. 

Flešbekai čia neblogai papasakoja kas vyko prieš tai. Kiek reikalą sugadina pamąstymai apie ką mastė paskutinis atvykėlis. Man niekada nepatiko, kai pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į skaitytoją. Negaliu sakyti, kad tai labai blogas žingsnis, tačiau krenta iš viso konteksto. Manau buvo galima spręsti kitaip. Arba neįžvelgiu kažkokio labai gilaus sumanymo.

Merginos pasakojimas nėra blogas, tačiau visą tą istoriją norėčiau sužinoti kiek kitaip. Gal tiksliau pasakius, kad jis nebūtų pasakomas vienu įkvėpimu. Tarkime, kažkaip prisegti prie flešbekų. Dabarties epizodas su rankomis, kurias nutraukia 7,62mm kulka, praeities epizodas, kuriame pasakojama miestelio istorija ir tuomet epizodas kaip mergaitė sutiko taikdarį. Manau, tuomet pats kūrinys atrodytų vientisesnis.

Perskaitęs kažkodėl pagalvojau apie kūrinį Orfėjo motyvais, kuris berods buvo Kauko almanache. Gal ir kažką maišau. Nežinau kodėl, nors kūriniai lyg ir gerokai skirtingi, tačiau vis dėl to galvojant apie Lerohoc iš atminties iškyla ir anas.

Bendras įspūdis... Galėjai ir geriau. Per daug primena tai, ką galima pamatyti ekrane, o ne tai, ką norėčiau perskaityti. Vis dėl to įveikęs pirmą pastraipą (daugybę kartų ją užbaigęs pralaimėdavau žiaurioje ir nelygioje kovoje su miegu) kūrinį perskaičiau lengvai. Smagu, kad kūrinys kitoks, nei tradicinis srautas. Na, bet vis tiek nekyla mintis įsimėgstamiausinti.

Silpnokas 4. Kažkodėl jaučiuosi nepastebėjęs kažkokios provokacijos. Ir ką reiškia Lerohoc?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-30 17:10
Lengvai
Visų pirma, reikia pripažinti, kad skaityti buvo pakankamai nuobodu. Vis laukiau kažkokio kabliuko, kad prasidėtų veiksmas, kad sudomintų - labai gaila, bet jo neradau.
Pasakojimas kapotas - rakursai į praeitį nėra blogai, bet dabarties aprašymas verčia linkėti geresnio. Dar, Valkai, kas norėta tekstu pasakyti, na, kokia pagrindinė idėja? Aš jos taip ir neradau. Nes tokių "mirusių" pasaulių aprašimų yra labai daug ir vėl kartojant tą patį reikėtų įpinti ką nors skanaus, kad skaitytojas liktų patenkintas.

Iš manes 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-30 13:28
Fake_writer
Na visų pirma reikia pasidžiaugti, kad bent kažkas padoresnio atsirado po tiek laiko.
Iš kitos pusės labai krykštauti, kaip ir nėra ko.
Perskaičius kilo įspūdis, kad autorius mąstydamas apie kūrinį užsimojo per plačiai ir atėjus laikui mintis išguldyti ant lapo, viskas pavyko žymiai banaliau nei tikėtasi.
Pradžioje, itin įmantrus pasaulio piešimas, ryškiai disonuoja su varganais dialogais, kaskart vis iššokančiais keistais išsireiškimais bei dažnai pasitaikiančiais alogiškumais.

"Padangos girgžtelėjo, tuoj pat, gargaliuodamas, užspringo variklis. Tuštuma ir tyla užpildė viską aplink. " kas čia norėta pasakyti visai neaišku... kaip ta tuštuma užpildė viską aplink, jeigu kažkoks bičas ką tik atvažiavo su afigieno dydžio Volga?

Bičas su odiniu, žemę siekiančiu švarku ir šiaudine skrybėle? Na nesąmoningai skamba, vien jau dėl to, kad šiaudinė skrybėlė neišgyventų tokiose rūsčiose sąlygose, kokias bando piešti autorius.

"Kažką neaiškaus pastebėjo pardavėjas šio žmogaus akyse, kažką, dėl ko paprastai kyla noras nusipurtyti. " kažką, dėl ko, paprastai... tokią sakinių struktūra autoriui garbės nedaro :).

"...po to staigiai atsisuko į savo klientą ir nusišypsojo. – O jūs, prašalaiti, gal kavos? Kelias tolimas, diena karšta, kas gali būti geriau?"
Kreipinys "jūs prašalaiti" skamba kiek kurjoziškai. Čia tipo toks mandagus išvadinimas valkata? :) Diena karšta, kas gali būti geriau nei kava...autorius joke'us mėto vieną po kito.

Kartais vaizdingi išsireiškimai, tampa tiesiog juokingais:
"Elektros laidai ištuštėjo..."

"... tegul nušnioja mane pats perkūnas, jei po tuo kapotu neįkišta kas nors, ko arklių užtektų užkrušti negyvai kiekvieną užsienietišką subinę nuo čia iki Kauno!"
Jeigu išmestume žodį kapotas, lyg ir viduramžių plėšiko šnekta, bet vis tiek apninka gilios abejonės ar nors vienas gyvas netikėlis galėtų tokį raidžių kratinį garsiai ištarti.


"...atvykėlio rankose atsirado du dideli juodi pistoletai. Smūgis sunkiu vamzdžio galu parvertė ant stalo tupėjusį ūsuotąjį..."
Abejoju ar nors vienas įgudęs šaulys kam nors trenkia pistoleto vemazdžiu, nes taip sunku ką nors sužeist, didelė tikimybė išmest ginklą, o be to kai šaulys akimirksniu išsitraukia pistoletą jo pirštas automatiškai atsiduria ant gaiduko ir trenkus kam nors pistoleto vamzdžiu greičiausiai iškart pasigirs šūvis.

Pralinksmino šitas:
"...aš čia nuo gimimo, tik kol maža buvau, močiutė manęs iš rūsio neišleisdavo. Net nežinojau, kas darosi. Po to ji numirė, o aš pradėjau dainuot. "


"...moterys ir vaikai tų, kurie turėjo įžūlumo pulti paskutinįjį į miestelį atvykusį žmogų, buvo tiesiog išpjauti" ir ką tuo norėta pasakyti? Kad neišvykėlis staiga taip sužvėrėjo, kad vaikus pradėjo galabyt? Kam jam tai? Toks jausmas, kad autorius šitą prirašė specialiai, jog paskui būtų kaip pateisint, kodėl herojus būdamas dar vaikas turėjo išvykti iš Vieversių.

"Pasikeitimas įvyko staiga..." nežinau na nelimpa man pasikeitimas ir staiga. Nejaučiu jokio įtampos šuolio.

" ... kas tavęs klauso.
- Kodėl taip manai?
- Nes per tą laiką, kol buvai išvažiavęs, nė kiek nepaaugai. Tai yra, nepasikeitei."
ta merga šneka, kaip suvažinėta, maža to dar taip, lyg ji būtų pažinojusi herojų iki išvykimo, nors nė velnio jo nepažinojo. Kur logika?

Pistoletai aišku pas bičą galingi, duris į šipulius taško :)

"Ir būdas tai padaryti atsirado lyg iš niekur, visiškai nelauktai." Vot atkuda nievazmis', pajavilsia-... būdas :)

" išvykos ieškoti kitų gyvų miestų..." na tiesiog girgžda tarp dantų skaitant...

"Ore pažiro šimtai karoliukų iš įėjimą rūsin dengusios užuolaidos." kam kelnes per galvą mautis, kodėl ne pvz: rūsį dengusi užuolaida pažiro šimtais karoliukų?

"Vos girdimai šnypštė didelis aptrintas radiotelefonas, jo ragelis buvo prispaustas prie randuoto veido, ir padavėjas kriokė..." ir kas iš to? Kam čia tai paminėta? Jau nekalbant apie tai, kad pats radiotelefono veikimas tose sąlygose smarkiai abejotinas.

Šitas prajuokino:
" o aplink ėmus šlepsėti kulkoms"... įdomu kaip autorius įsivaizduoja šlepsinčias kulkas?

"Kažkas ūžtelėjo, ir į stalą sučekšėjo sieną pervėrusios granatos skeveldros." jie ką ten iš granatsvadžių šaudė? Kitaip ši vieta išvis nesuprantama. Niekas nemeta granatų į sieną, kai yra langai.

"- Negi tau ne gana? – mergina sukrutėjo.
- Aš turiu jį surasti.
- Negi ne gana?
- Aš turiu... – nepažįstamasis pažvelgė merginai į akis ir suprato, kad ji jo negirdi.
- Tu tik liežuviu malt moki. „Ieeeškau“, „turiu suraaasti“, tuo savo prarūkytu balsu. Kaubojus sušiktas." 
Nu bėda su dialogais visiška. Be to, iš kur ta merga, sėdėjusi rūsį visą gyvenimą žino kas tas kaubojus?

"Lauke traškėjo papliūpos ir skardėjo riksmai" galima pamanyt, kad rėkė jie garsiau nei šaudė...

Ačiū autoriui, kad taip asmeniškai kreipėsi į mane, skaitytoją, ir tiesiog prikišamai pademonstravo, kaip sužvėrėjąs neišvykėlis prisėdo paplentėje, pamąstė ir tapo geriečiu.

"Ant surūdijusių korpuso skardų matėsi pablukusi raudona žvaigždė, tiesiai virš jos baltais dažais su juodu apvadu buvo nutepliotas kreivas vyčio kryžius."
WTF Valkai? Nu iš kur tu tokią nesamonę ištraukei? Kokio velnio tas, kuris tepliojo vyčio kryžių turėjo palikt tą žvaigždę? Kodėl jos neužpeckiojo, dažų pritrūko? Ar čia koks naujo judėjimo ženklas buvo, vyčio kryžius su žvaigžde?

" Pirmi baimės daigeliai ėmė dilgsėti kažkur po suplėšytu ir sukruvintu odiniu paltu, ne laukinės mirties baimės, ne šaltos nežinios baimės, o tos baimės, kuri – esant atitinkamoms sąlygoms – paveikesnė už jas abi, nes yra pastabi ir protinga. Vienintelė plona siena dabar stovėjo tarp nepažįstamojo ir baimės būti suklydusiam, kaltam, prasikaltusiam, ir nebuvo kitos išeities, tik į tą sieną atsiremti. "
Nors ir dešimt kartų pakartosi žodį baimė, tai visiškai nereiškia kad skaitytojas tą baimę užuos. Skaitant tokius sakinius greičiau apims, nepasitenkinimas, kad esi nepakankamai išprusęs, kad suprastum iš pirmo karto :)

 „Kad namo durys atsidaro supratau tik tada, kai jis atėjo ir jas išlaužė. 
- Jis norėjo tave nužudyti? – tamsiose nepažįstamojo akyse, paskutinį kartą šiandien, blykstelėjo viltis. 
- Ne, jis norėjo gerti. „ 
Tas bičas lyg koks kupranugaris, ilgus metus kentė, paskui ištroško, atėjo ir išlaužė namo duris. Ai ir dar jis kažkaip užuodė, kad ten yra šulinys, rūsyje. Kupranugariškas instinktas, ne kitaip...

„- Tau nenusibodo? Pasakosiu dar ilgai. 
- Teisingi žodžiai neprailgsta.  „ 
kartais susipainioju ar autorius čia vis dar rimtai rašo, ar jau viską verčia farsu :)

„- Jis nusipjovė liežuvį. Kad daugiau nepasakotų man, kaip buvo, ir kad aš nenorėčiau viso to sugrąžint. „
Na aišku, jeigu nenori  ko nors pasakoti, reuikia iš pradžių papasakoti, o po to nusipjauti liežuvį, kad netyčia nepapasakotum dar kokio nors trupinio, kuris per neapsižiūrėjimą liko nepapasakotas...

Na į komplektą su liežuvio amputacija puikiai tinka ir savanoriškas veido susipjaustymas. Tik reikia įsidėmėti herojaus klaidas ir tą darbą patikėti profesionalams, nes kai pats pjaustaisi, tai vėliau tikėtina kad vis dar atpažins. Bet iš kitos pusės nėra to blogo kas neišeitų į gerą, kai jau atpažįsta, tai ir darbą pasiūlo.

„- Bet aš gi tau visai ne tai bandau pasakyt. Klausykis dar kartą: jis, priešingai nei tu, suprato, kad geri norai ne visada baigiasi gerai. Ir ne visi geri norai iš tiesų yra geri. Apsidairyk.
Bet nepažįstamasis nebenorėjo apsidairyti. Siena, skyrusi jį nuo baimės, griuvo.“
Na ja, bičas su pištalietas vedamas tik gerų norų iššaudė pusę Vieversių mužikų, nudėjo barmeną, sugriovė barą ir „nutupdė“ storapilvį vertaliotą. Paskui sėdi ir galvoja: hmm reikia pažiūrėt į darbo kalendorių ar čia visi mano geri norai šiandienai ar dar kas liko?

Ir finalas aišku super dramatiškas. Bičą per penkias minutes užgraužė sąžinė ir anas susigrūdo vamzdį sau greklėn. Tipo, nu ką- priešų nebeliko, ta merga su savo kalbom užkniso juodai, dar Volgos ratą nuleido, nafig užkniso, reikia nusišaut...

„Žalsva, apspurusia suknele vilkinti mergina pasilenkė prie jo ir liūdnai šyptelėjo: 
- Sėkmės. Gal kitą kartą viskas bus geriau. Bet abejoju.„
Ko ji ten pasilenkė, kad anas geriau girdėtų? Ar norėjo atidžiau apžiūrėt skylę pakaušyje?
Aišku sėkmės palinkėjimas tai čia labai šauniai skamba. Bajeristė ta merga pasirodo...

Suma sumarum statau 3 bokalus alaus, kad tą dvikovą Valkai būtum prakišęs :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-27 07:42
Damastas
Galvoju, kad pradzioje buvo dulkes ir vejas, o tuomet Dievas sukure pasauli...
Zodziu, panasu, kad Valkas turedamas gan aiskia kuriamo pasaulio vizija, visa kita tiesiog pritempe prie to iskilusio jam vaizdinio.
Man patiko pirma pastraipa, dar patiko scenos is Desperado ir Last Man Standing. Tikrai gan vaizdingai ir suprantamai aprasyti susisaudimo epizodai. Daug prasciau su pagrindiniu heroju emocijomis ir "turejimu ka pasakyti".Kazkiek klishiu, ypac dialoguose irgi neisvengta.
Is esmes ispildymas labai jau neprofesionalus, skubotas. Kaip iliustracija galetu buti : susipjauste veida, kad niekas nepazintu, o po to, tie kurie vis delto pazino, padejo jam ten kazka...Labai jau vaikiskai viskas nuskamba :)
Dar del kurinio sandaros tureciau abejoniu, o del to atsigrezimo i ziurova/skaitytoja vienareiksmiskas - raus! :)
Kai kurie aprasymai vis tik perriebus ir perkrauti. Zinau kad taip nutinka rasant ir norint kuo labiau...bet redaguojant reiketu stengtis palikti tai kas svarbiausia ir ismesti arba perkelti tai kas apsunkina skalndu suvokima.
Kad ir kabinau as tu laiku bent kiek, bet pagr. minties vistiek neikirtau.
Pagrindinis pliusas - kurinio vaizdingumas. Kaip ir daugumas Valko darbu, sis nera tobulas, bet skaitomas.
Jei reiketu vertinti skaiciais, buciau labai apsunkintas, nezinodamas ar vertinti pradedantyji, ar jau pazengusi kureja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-26 07:49
tictac_it
Graži pirma pastraipa. Neprikibsi :) Taip imu ir pagalvoju - bus vesternas, gal fentezi, gal apokaliptinis ... visgi fantastikos skyrelis. Galvoje A.Jodorowsky filmai, S. Kingo "Tamsusis bokštas" ir ... akys grįžta prie pavadinimo - tenka prisiminti serialą "Jericho" - rišasi.
Kas toliau - stabteliu prie "perviršio" detalizacijos - persukta, daug kartų laužyta ir netvarkingai gijusia... , visai užtektų "persukta, randuota...", nes ne esmė ta nosis, užteks skaitytojo vaizduotę tik pakreipti ta linkme. Tokių bereikalingai detalizuotų aprašymų reikia vengti (veiksmo ir mistikos trileryje). Nors mistiką gal be reikalo paminiu, nes paskui - tie "lietuviškieji" atributai - link parodijos, bet ... smagu, tinka. "Prima" ... benzinas , aišku, prašosi 76-tas :) Kazys, "Inka" , senoji "Volga" (visai tiktų ir 21-a) vienžo vesternizuoti  Vieversiai , stilistika daugmaž išlaikoma - šlepsim toliau. Įprastos , stereotipiškos "dekoracijos", aha, pasirodo nebylys ir mergina - jie irgi kol kas tik dekoracija, dar nedidukė sekanti pastraipėlė -"istorinė" nuoroda. Ir toliau panašių yra, toks pasirinktas  dėstymas - neblogai. Reikia gi aiškumo.
O paskui daug ką galima ir praleisti ... galima kiek ir įsijausti, juk tie visi "triokšt, bumpt, pokšt pokšt" - kaip ir alegorijos, kaip ir visas tekstas pretenduojantis į universalią "būties kaip kovos" alegoriją.Kaip nesibaigiančio kelio kuriame visi žūsta ir vėl viskas iš naujo (paskutinė pastraipa - gera, kaip ir pirma) Tik kažkur gal reikėjo įterpti kažko , bent kiek erotiško , nors vos vos, dėl pilnesnio vaizdo, ar dar - čia jau šypt - kažkur aprašymuose įterpti "maikę" , purvinai raudoną su skrybėlėto pvz. Landsbergio atvaizdu - ir "išnaudoti" tą vaizdą pasišaudymuose ...Gerai, nefantazuoju - tekstą perskaičiau, ačiū už vieną kitą mintį sugeneruotą , manau taisyti ir perrrašinėti būti visgi nuobodoka net autoriui. Bet - 4-
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-24 11:16
Flax
Hi,

Skaičiau su tokia mintimi: tarkim, tai didesnio kūrinio epizodas, santrauka. Ar mokėčiau pinigus, kad galėčiau paskaityti visą kūrinį? Atsakymas - ne.

Kodėl ne? Nežinau. Subjektyviai, man nepatinka skaityti apie Lietuvą taip, lyg būtų parašyta apie JAV. Kultūrinis disonansas. Taip pat, paimi iš Amazon kokį nors postapokaliptinį "Wool" ir jauti paslaptį nepaisant to, kad parašyta neįmantriai. Čia paslapčiai erdvės nėra, peršokus per kovines scenas norisi ją surasti, bet nu neradau. Nu kažkaip nėra. Todėl neįdomu.

C'mon, Valkai, skaičiau geresnių tavo kūrinių, kuriuose, berods, mažiau darbo įdėta, bet dravo daugiau. O tau pačiam buvo įdomu rašyti? 3 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-23 13:25
fulas metalas džaketas
tai kuri ten Volga vis dėlto: dvidešimt ketvirta ar keturiasdešimt antra?)na, supainiojai vienoj vietoj, bet nieko tokio. Man pritruko intrigos, nors skaityti buvo įdomu, nenuobodu. Aplinka nutapyta fainai, tik yra keli nelogiškumai: kaip suprantu gyvą ir negyvą pasaulį skiria koks penkiasdešimt metų. Sunku įsivaizduoti, kad po tiek laiko parduotuvėse kas stumdytų "primą". Minėjai, jog elektra išnyko, bet po to elektrinė gitara ir lemputės, na turbūt generatoriai. Sraigtasparnis? Penkiasdešimt metų jį prižiūrėti ir išlaikyti ore... hmm? Aprašyta liuks, tik pačią idėją, įvykių seką reiktų išgryninti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-23 06:13
omnia
Teigiamas emocijas išsakiau žinute autoriui, todėl čia bus tik stiliaus bėdos (subjektyviu žvilgsniu).

„Pasaulis susideda iš trijų sluoksnių“ yra izometrinė pradžia. Vienodi krūviai vienas kitą traukia, o priešingi stumia. Visi materialūs kūnai traukia vienas kitą.

„užkišdamos plyšius tarp minčių nepertraukiamu sausumu ir perštėjimu gerklėje“ minis girgžda, kaip tos dulkės, įnagininkas čia be jokio pagrindo („užkišdamos visus plyšius tarp minčių, išsausindamos jausmus, aklinai užkimšdamos kiekvieną skausmingai perštinčią gerklę“)...

„Bet net jos, su visa savo begalybe, nesugeba nugalėti seno kaip pasaulis plento“, uh. Smilčių begalybė? Beje, visai neseniai skaičiau, kad žvaigždžių pasaulyje yra daugiau, nei smilčių žemėje.

Nesugeba nugalėti? O kodėl turėtų? Nugalėjimas čia toks nuvalkiotas, nuvalkiotas.

„per debesimis subraižytą dangų“ - aha, tos vatos gniūžtės, jos būtent - braižo.

„Lėti, nevikrūs elektrinės gitaros stygų dūzgesiai akomponavo švelniam moteriškam balsui.“ – čia beveik klasikinė tapiniška inversija. Kiek suprantu, balsas yra svarbiausias? Jei jau gitara išraukiama į paviršių, tai nevikrumas – stygų, ar jas valdančio barzdočiaus? Aš suprantu, kad galima inversija, bet kai ji tokia, šiek tiek perspausta, jau nebeskamba.

„Padavėjas, luošas randuotas plikis su apiplyšusiu kostiumu, kažką pajuto. Jis praskleidė sutrūkinėjusias žaliuzes, dengiančias vieną iš dulkėtų langų, ir iššiepė kreivas lūpas. Kai purvinu odiniu paltu vilkintis nepažįstamasis įėjo, daina baigėsi, vos įžiūrima liauna moteriška figūra apleido sceną, o gitaristas ėmė kažką negrabiai improvizuoti. Ant stalo laukė du bokalai. “

POV čia ir kitur sukiojasi, kaip vėjo nešiojama dulkė (tfu, popiergalis). Vienoje pastraipoje: padavėjas, paskui šiek tiek nepažįstamasis, paskui staiga izometrija (daina pati baigėsi, figūra apti apleido scena, bokalai tiesiog ramiai laukė).

Rašytum kiekno vieno akimis, galėtum šiek tiek asmeniškiau (Liza, kaip visuomet, tingiai ir grakščiai nuvinguriavo nuo scenos), pastebėti pasirinkto personažo akimis detales (pastačiau bokalus ant tuščio stalo, lietpaltis buvo lopytas, priskretę žemių ant kairiojo skverno).


Tas inkliuzas „Ar pastebėjai?“ apskritai laužo skaitymo paradigmą, daugmaž panašiai, kaip vieną kartą, kai XX a. žiūrėjau jaunimo teatro spektaklį, o tuo metu vyko krepšinio superfinalas. Aktoriai staiga atsigręžė publikon: „Leiskite pranešti, Žalgiris ką tik nugalėjo 89:78“. Ir toliau veiksmas vėl grįžo ten, kur jis ir buvo. Bet štai šiuo atveju – kokią žinią aš gavau iš tų staiga atsigręžusių vidinių autoriaus aktorių?

Turėjai įdomią mintį, bet užuot išradingai papasakojęs, apibarstei smėliu ir dulkėmis, tarsi tai būtų ne proza, o kokia nors poezija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-22 17:25
Meškiukas
Manau, kad šio kūrinio vienintelis minusas- nenurodei kokią šiuolaikinę legendą seki. O visa kita tikrai puikiai. Va iš tokių autorių visiems naujokams reikėtų pasimokyti kaip kuriama atmosfera ir pasaulis. Be to - ir skaityti reikia iš lėto, o ne bėgant eilutėmis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-22 06:24
Akivaras
Paliko įspūdį tas dulkėto pasaulio vaizdas. Bet šitame apsakyme daugiau nieko ir nėra. Įdomu būtų sužinoti, kas nutiko pasauliui, o dėl veikėjų nesijaudinu. Ir kažkodėl kyla jausmas, kad šitas apsakymas nebus tęsiamas. Beje, ką reiškia Lerohoc?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-21 21:16
Valkas
Tekstas rašytas neįvykusiai dvikovai tema "Šiuolaikinės legendos".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą