kaiminka arba beprotė ožkų valdovė

mano kaimynės gaidys yra vakarinis. Jis niekada negieda rytais ir dienom tik kai pradeda leistis saulė, matyt jis koks vakarėliu liūtas aš jį įsivaizduoju: kakarieku, judam, judam, ko čia sėdit, saulė nusileido varom linksmintis . Bet ir mano kaimynė nėra visai normali visuomenės narė  kiek aš ją atsimenu tai ji visada buvo sena, per 15 metų nepaseno, neatsirado naujų raukšlių ir ji tokia pati beprotė kokia ir buvo ankščiau kai vaikus su basliu daužydavo kam jos obuolius vagia, kai aš ją sutinku sakau - Laba diena ponia Petrauskienė - o ji visai mandagiai atsako
- Labas Tomuk iš mokyklos pareini? - Visai nesvarbu, kad man  25 metai . -
Taip, taip, o kaip jums sekas, nereikia pagalbos? -
-ne vakulėli viskas mon gera y -
- Viso gero, sėkmes jums. -
  Ji nešioja tikrus skudurus kelnės surištos virvę, ji daug panašesne į tolimųjų rytu stepių gyventoja nei į žydraakė lietuvaite, jos visa esybė yra persigėrusi kažkokios jėgos ir beprotybės . Karta ir mane ji buvo sumušusi kai buvau berniukas. Tą karta tik ėjau pro šalį net neskanus jos obuoliai man buvo, bet kažkas prieš tai prasisuko tai gavau aš už kitus, juk turi būti kaltų, reikia atrasti atpirkimo ožį, labai verkiau kai ji man numovė kelnes ir daužė su rykštę per plika užpakalį, bet aš jai atleidau.
kol dar buvo gyvas mano senelis jis labai jos nekentė, nes kai vesdavo savo ožkas į ganyklą eidavo pro mūsų gatvę ir savaime aišku jos labai smirdėdavo todėl  jos Petrauskienė niekas nevadino tiesiog Ožkienė . Tai karta senelis užtvėrė gatvę, kad ji negalėtu praeiti, o ji nunuodijo mūsų šunis . Senelis neapsikentė ir išsikvietė televiziją, papasakojo visas nuoskaudas ir kai reporteriai nuėjo pas ją išklausyt kitos puses, Ožkienė aplaidė operatorių akmenimis ir malkomis,  o ta žavia blondine su mikrofonų uždarė į tvartą, su ožkom pabendrauti. Net be policijos buvo apseita susirinko kaimynai ir išvadavo žurnalistę iš tvarto kalėjimo, o ji tokia nusitepus ir susivėlus išlindo iki kelių šūdais išsitepus. Po to karto ji susilaukė daugiau dėmesio atėjo net žmonių iš savivaldybės, atseit negalima 30 ožkų laikyt miesto teritorijoje, o visai ramiai reagavo visus iškoliojo ir toliau augino ožkas.
Kažkada ji buvo susituokus, bet jos vyras mirė nuo paslaptingos ligos ir ji iš vienatvės nusipirko pora Ožkyčių, vienatvė vis augo, ožkos irgi dauginosi. Nuostabus kiemas su skulptūromis iš krūmų apsileido, tujos ir mirtos prarado taisyklingas formas ir ji pati iš ponios su daug žemių paliko tokia kokia yra dabar nepaprasta beprote name su užkaltais langais ir kiekviena pavasari ir vasara praslenka ji su buriu ožkų į ganykla kurį yra už 7 kilometrų  ir taip kiekviena diena po du kartus .
Žmonės sako, kad ožkų pienas stabdo senėjimą keista, bet nesensta beprotė .