Darbymetį naują pradėjus...

Pats žinau,
kad kasdieną
jau laikas suprasti kitaip;
sako, mirę tarp mūsų nebūna. 
Atleidžiu jiems, Dieve,
priėmęs kaltes į save,
kad tik pliurpalais netrukdytų tavęs.

Va, dar ne vienas paskaito ir mano eiles,
bet kažin — ar dažnas jų pajaučia žmogų?
Deja, dar yra:
gyvena vienaskaitoj —  aš,
o ten, kas už jo, jau numirę;
net kalnai, ištirpsta į nebūtį tylią,
vandenynai nustoja audroti...

Atleidžiu jiems, Dieve, priėmęs kaltes į save.
Jau puikiai žinau,
kaip atželia mirus žolė,
išėjus trumpam pailsėti.
Ir stebiu, kaip beakė, maža skruzdėlė
nenustygsta, darbymetį naują pradėjus.