Nusikaltau. Atleisk. Sukarpius būvį,
Nepakviesta iš pilnaties atėjus.
Ir gal, todėl, negailestingais šūviais
Tos žodžių kulkos į mane vis skrieja.
Nusikaltau. Atleisk. Bet noris
Nors atstumu pajusti Tavą dieną.
Kuri geltony vaško srūva korio,
Lietum sumerkusi kasas ražienų.
Nusikaltau. Atleisk. Tyloj pabūsiu
Net nepajusi, kad esu, kad seka,
Dvi akys sklidinos vėjuoto gūsio
Tavo sraunios tėkmės slaptingą seką...
Nusikaltau. Atleisk. Suplėšius tylą
Nepakviesta. Išvyk, nereikia jeigu.
Kol laikas tirpsta, mėnesienoms dylant
Pavasaris nedrąsiai kalas daigu...
-----------------------------------------
Nusikaltau ne dangui, vien tik Tau.
man įdomi forma išraiškos, bet turinys oi oi, "nusikaltau, nusikaltau ei pasauli, nusikaltau, pagaliau, taip myliu save prasikaltusį, žiūrėkit žiūrėkit, AK - NUSIIIIIKAAALLLLLLTAUUUU..." - nu va toksai gėdingas man tas lyrinis herojus,ir tas jo mėgavimasis savimi nusikaltusiu;
o gretinimai grakštūs (išraiškos priemonėse) ir pats formatas, forma pasirinkta, minties laužymas žodžiais - patiko. toksai kaip pavyzdžiui:
"Nepakviesta. Išvyk, nereikia jeigu." ir ritmika išlikusi, turi žavesio tokia minties formuluotė, ir nuotaikos savotiškos, tai struktūra patiko, gretinimai irgi, nu bet herojaus prototipas, vemti varo.
tai gi NEVERTINSIU, turinys ne koks, o va raiška (techniškai) ir forma liuks. turinys "fuflo". Matai kaip indomiai gaunasi.
Kuri geltony vaško srūva korio ? - suprantama , bet taip gal būtų įtikinamiau "Kuri geltoniu vaško srūva kory" . Nepatiko eilėraštukas , bet įsijautimas, kad ir kiek suimituotas, yra ,2-