paklydai,
vidurnakčiui žarstant tamsą
susiliejai su vėju,
atspindyje
įžvelgti bandei savą
veido šešėlį.
Vis dar tikėdama
rasti kelią atgal
į akių mėlynumą.
Bet tik tuštuma
garavo iš tavo burnos,
lyg nešančiai mirtį
kaip nuotaka kraitį
praeiviams.