Aš – slėnis

Kaip karšta čia vasaros dieną saulėtą,
Kaimiečiai pilvais neįdegusiais murkdos,
Manieji pasauliai lyg išdubtoj klėty,
Čia sparčiai mažėja ir vargas, ir skurdas.

Slaptybių visokių man atnešė laikas –
Ir kraujo ragavo pridususios šaknys,
Ir žmogui į širdį čia šaudyti taikės,
Ir sklido po slėnį ir barniai, ir sakmės.

Ir visad jaunų atsirasdavo krūmuos –
Mergaitės kaip gėlės iš mano pakalnių,
Betrūko tik rūtų  ir žėrinčių rūmų,
O rankos juk buvo ir godžios ir švelnios.

Upelis man šonus kutendavo tyliai,
Tik ten akmenynuos pakeldavo balsą –
Į tvanką giliausią iš lėto pakilęs
Į lygumą krito lyg šokdamas valsą.

Ir medžiai manieji ūksmingai nusvirę
Pavasariais žydi ir kvepia be proto,
Ir dangų kaip mėlynai skambančią lyrą
Aš tyliai myluoju pakalnėm kuprotom.

Kas miršta ir pūva – kitus pamaitina,
Kaip tėvo ar močios nematoma sauja.
Ir šįmet manoji pašlaitė pietinė
Vėl didelius derlius žmonėms pranašauja.

Tas mano gyvenimas slenka kaip juosta
Į metų laikus ir dienas sukirpiuota
Ir niekam čia būti labai nepabosta,
Net lietūs pavirsta vasarvidžio puotom.

Juk trumpas tebūna žydėjimo laikas,
Ir žiedas pavirsta į sėklą spygliuotą,
O žemė vis keistis perdėm nusiteikus,
Kas miršta ar auga – smiltelėm apklosto.

Ir, rodos, ne naujas gyvenimas kyla,
Ir laikas vienodai kaip liepsnos plevena,
Ir niekas nemiršta, ir žydinčio šilo
Medynai pulsuoja kaip gyvasties venos.