Dulkės kyla po kojom
Žengia pulkas kariūnų
Žavi tvarkinga rikiuotė
Tabaluoja varteliai
Mergelių žavių
Negali užsibūti
Kada rokiruotė
Tėvynė šaukia
Ir vėl man reik skubėti
Nėra kada ir pagulėti
Bet Ji, Tėvynė
Kaip ir palaida merga
Gali galvą guldyti
Leis ant krūtinės numirti
Laukt pažadės visada
Bet ir neprisimins niekada
Nes čebatai vis jau kiti
Mina slenkstį, papilvę, nugarą
Kažko vis lauki, tikiesi
Bet kieno benkartas
Tam ir meldiesi
Sau aš žinau be GAL; man kas blevyzgonė, tas neskoninga, nemeniška, nuobodu;
o kame galima Tėvynę palinksniuoti?.. ką?..
Tėvynė ji ne kažkas ką gali palinksniuoti - ir ji kaip ir pasaulis - kinta;
Nelengva žmogui, kol jis nubunda kintančiame pasaulyje, kaip viščiukui, kol kevalą pramuša - nelengva... kame palinksniavimas?..
išvyko miškiniai į mišką, koks skausmas - tėvynė jų lauks lauks, bet... taip?..
aš matau filosofiškoje dvasioje ne palinksniavimą, tą trumpulį;o tiesiog, literatūrišką išsakymą apie tėvynę... žmogų tai jau gali palinksniuoti, ir tai, jei jis paiso tavo linksniavimo, (reikėjo bruno palinksniuot... Džordaną, tu jį nors sudegink, bet nepalinksniuosi...) taigi;
o Tėvynės, tu jos nepasirinkai - tu tik joje gimei; ir ji gali būti visokia, bet linksniavimams nepasiduodanti - ji laisva, ji niekam nepriklauso, piliečiai joje gali būti laisvi, nelaisvi, tamsūs šviesūs, ir t.t. o ji - visada su ta augmenija, tokio žemumo debesimis, kaip Čiurlionis tapė dangų, ir žemę iš paukščio skrydžio...
Kaip tu ją palinksniuosi.
O miškinis - kuris išėjo į mišką, ir amerikono laukė, o tremtinys išvykęs į Sibirą... ir ką, tėvynė kaip merga;
jis grįžo, bet niekas čia jo nelaukia, nesidžiaugia, ar tu grįžai, ar tu Sibire stipai, laikas kitas, emigruojam, reikia gyventi, reikia vaikus auginti, darželių nestatom - gali eit į nuostolį, gimstamumas mažėja, seniai lieka, jaunimas emigruoja - likusių jaunų žmonių jaunos mamos - streikuoja...
TAI GI, nepalinksniuosi tu Tėvynes, ji yra tokia kokia yra, bet tėvynė; žiūrėk kaip DDT:
http://www.youtube.com/watch?v=Lq9X4eQiX-w
taip kad, nepalinksniuosi tu tėvynės...
pacituota atkarpa gera - literatūriška...
meilė aukščiau visko;
Tėvynė
Kaip ir palaida merga
Gali galvą guldyti
Leis ant krūtinės numirti
Laukt pažadės visada
Bet ir neprisimins niekada - - -
- - -
na ir kas?.. arba myli arba ne, ir viskas...
_________
visa kita neįdomu, neskoninga, prasta - prigalvota ir pritemta, blevyzga. (ji niekada nebus įdomi man, jei ji blevyzga - nuobodi, varginanti, apgailėtina, taip, nes blevyzga turi tas savybes.)
pažiūrėk, kaip nenuobodžiai ir puikiai Jurijus Šėvčiukas apie savo Tėvynę... na gi?.. ir ne blevyzga...
hmmm. Lietuva - Marijos žemė, su furunkulais, supūliavusi "gyvenimo nuoskaudos"...
nors man atrodo, ne benkartuose esmė - o tuose "aš ne benkartas, aš ne benkartas, žiūrėkit žiūrėkit - klišas benkartas" --- tikrai visa bėda "mentalitetuose " tų tariamų ne benkartų.
beje, kiek daug moterų, kurios sulaukusios amžiaus, tekėt už bele ko nenori, o vyrų mažiau, nei moterų... visi 'nerėkiantys: žiūrėkite benkartas" tokie normalūs, arba vedę, arba mirę... Tai jos ima ir pasigimdo vaikelį (ne benkartą) bet be vyro, tariamo tėvo...
tai va kaip joms skaityti tokias poetų replikas - nežinau. O tiems vaikeliams...
visa nuoskauda - mentalitetas tautos, ania?..
O apie kūrinį, jis sugalvotas; Gal tiktų vokiečiams prieš antrąjį pasaulinį, Kada buvo žmonės "kergiami" gimdė vaikus ARMIJAI hitleriniai; Baisiai taip, dokumentiką kai pažiūri, brrr. Palapinės į jas mergytės ir berniukai - bus kareiviai benkartukai... Arijų tauta.
čia dirbtinai; bet literatūriškai, va čia gerai kalbama, (turiu omenyje raišką) literatūriškai, su metaforomis:
"Tėvynė
Kaip ir palaida merga
Gali galvą guldyti
Leis ant krūtinės numirti
Laukt pažadės visada
Bet ir neprisimins niekada" --- visa kita prisisapaliojai, o tiek gerai, kaip išbaigtas toks atskiras trumpulis, visa kita - kliedesiukas. (nejokios ne nuoskaudos, neapgausi..." :D kur nuoskauda kur prigalvotas kliedesys - blevyzgonė, juk tai labai skirtingi dalykai.")
o kas liečia paskutines eilutes, tai žiūrėk, kaip greitai tema bus išsemta, kontekte jūsų išsakytos išminties; Citata (jūsų išsakyta tiesa):
"Kažko vis lauki, tikiesi
Bet kieno benkartas
Tam ir meldiesi" --- citatos pabaiga; taigi, sakai?.. tam ir meldies?.. iš kur tokia patirtis?..
bet jei taip, tai
Marija - Dievui; o krikščionys - žydui... ne?..
(žydai - aukso veršiui... )
"guli žydas, viduriais išdraskytais - miršta; prieina vokietis, ir sako;
- nušaučiau, bet kulkos baigėsi... - o žydas jam ir atsako:
- uih tai pirk iš manęs, parduosiu..." -- "То-то и Оно...".
marija Dievui, krikščionys žydui, o žydas, pinigams.
JŪSŲ teksto viena atkarpa gera, visa kita FUFLO. O gera atkarpa, kaip išbaigtas trumpažanris - literatūriškas RYŠKESNIU šriftu.
Marija tai Dievui... ania?... ( o krikščionys - žydui...) :D
--------
nėra vietos gražioms kalboms, kūrinys įpareigoja tik tokias, o dabar mastyk, tai kam?..
joga - laisvė, ir gusarų nereik, visus per bortą per bortą, tegul plaukia irklais po oda pas išbadėjusius lytiškume... sufleruoju "snygis snygis"