„aš myliu jus visas“. Babajus

PuiPaPa ėjo Čiurlionio gatve Druskininkuose susitikti su musulmonų lyderiu Babajumi. Jis šlubavo, nes kelnėse nešėsi šalto metalo pistoletą.
Jis buvo įsitikinęs, kad jo ginklas šaltas. Prokurorui jis būtų ištiesęs ir paprašęs pačiupinėti su kokiu šaltu ginklu jis vaikštinėja. Tik prokuroras, kuris turėjo paklausti, jau švilpavo vieversėliu ketvirtoje eilėje centrinėse kapinėse. Akmeninis vieversėlis buvo jo paminklo dalis. Kaip teisininkas jis buvo poetiškas, rašė eiles.
PuiPaPa galvojo kiek kulkų reikės paleisti į Babajų. Mintyse paskaičiavus nušauti Babajų buvo brangus malonumas.
Babajus rimtai žiūrėjo į tolį. Jau kelintą kartą jis girdi tokį vienišą garsą lyg skambėtų vienišas Kalėdų varpelis. Kodėl vienišas? Babajui buvo neramu. O kas jam bus ramu: jau trečią kartą kėsinasi į jo brangią gyvybę. Sprogdina.  Paskutinį kartą jis prisiminė ryškiai. Sprogo mašina tiesiog šalia jo. Gydytojas žiūrėjo jam į akis, po to nusisuko ir nuėjo. Paklausė: ar važiuosiu į ligoninę. O ko man ten važiuoti? Atrodo kad viskas vietoje: petys, ranka... O iš kur tas garsas? Kažkur žemai skambaliojasi vienišas..
O, velnias, ten ir nepažiūrėjau. Reikia nueiti. Nesunku.

PuiPaPa pamatė skuodžianti į tualetą Babajų ir ėmė iš tolo šaukti:
- Ei, Babajau, kur velnias tave neša?
Babajus negirdėjo. Jis užsidarė duris ir pažvelgė žemyn: o, Dieve, ten kabojo tik vienas varpelis, be jokių laimės ratelių. Sprogimo banga „nusinešė ratelius“. Babajus susmuko. Jo veidas liko giliai nustebęs.

PuiPaPa apsidairė ir smuko į tualetą. Babajus gulėjo pusnuogis.
Vyras išsitraukė pistoletą, ruošėsi nušauti, kada pastebėjo, kad Babajus „be ratukų „. Vaizdas sukrėtė samdomą žudiką ir jis krito šalia.

Valytoja Gerelytė, buvusi mokytoja, atidarė duris, ruošėsi vakarinei ruošai, ir nustebusi išsižiojo. Tokio reto vaizdo buvo nustebinta:
- Dieve, o kur ratukai? Negi pametė?