Prie anapus ribos

Šalta naktis. Užžėlęs namo slenkstis.
Šešėliai tamsūs klaidžioja takais.
Dangus aukštai pražydęs. Tingiai slenka
Sukrypęs mėnuo. Lenkiasi kitaip

Senieji medžiai, man priminę šeimą.
Tarytum vėlei šypsosi veidai...
Seniai tai buvo. Laikas tramdo geismą –
Neperžengt tos ribos. Nebeilgai

Stovės susenęs pilkas rąstų namas.
Neliks žymės. Sujaudinta vaizdų,
Paglostau pirštais vietą ties palange.
Skaudu labai. Veikiausiai netenku

Brangiausio savo turto ir nenoriai
Bandau pasukti tyliai atgalios.
Nejaugi viskas? Gūdžiai ūksi toliai...
Nejaugi viskas? Jau nesikartos

Rytinis šauksmas – jau saulužė kyla,
Lengvai delnuos prigludusi rasa...
Lenkiuos žemai gimtinei. Tyliai, tyliai
Žengiu atgal. Nejaugi niekada...