Dvidešimtas pavasaris

Palikus viena palatoje, Viltė priėjo prie lango. Pažvelgė į kiemą. Šiandien kiemas kitoks, negu vakar. Naktį nušniokštęs šiltas pavasarinis lietutis, nuplovė paskutinius sniego likučius. Nors vejoje žolytė dar rudavo, bet jautėsi, kaip ji kaupia gyvybę ir tuoj tuoj pasipils žaluma. „Pavasaris, -pagalvojo Viltė, -mano dvidešimtas pavasaris... „Ir tuojau nuvijo užklydusią mintį“Ar tik ne paskutinis mano pavasaris“Nesinorėjo apie tai galvoti. Jau tiek prigalvota, tiek savęs gailėta... Kai, jai apsirgus, gydytoja tiesiai, be jokių užuolankų, pasakė: „Reta liga, labai reta. Iš šimto pagyja vienas. Turėkime vilties, kad jūs ir būsit tas „vienas““... Tėvai darė viską ką galėjo: negailėjo nei sveikatos, nei laiko, nei pinigų. Visur ją vežiojo, bet visi gydytojai kartojo tą patį... Viltė susigraudinus pagalvojo, kokie geri jos tėveliai, o ji? Pamena, labai jau norėjo būti savarankiška, tėvų pastabas priimdavo, bet darydavo viską savaip. Jos tėtis, visada santūrus ir korektiškas, vieną kartą, po jos eilinio ginčo su mama, pasakė: „Na ir išsiauginom išlepintą panelę... „Tuo tarpu ji sukluso, bet tik tuo tarpu.
Jau būdama gimnazijos paskutinėje klasėje, artimiau susipažino su paralelinės klasės vaikinuku Justu. Tai buvo rimtas, liūdnų akių vaikinas. Jie pradėjo draugauti. Pamena, kaip vieną vakarą, ją palydėjęs iki namų, Justas prisipažino, kad ją myli. Jis tai pasakė labai droviai, žvelgdamas į ją savo liūdnomis akimis. Į jo klausimą“Ar galiu tave mylėti? „Viltė juokais atsakė: „Mylėk, jeigu nori... „Matyt, ne tą norėjo Justas išgirsti... Jų draugystė nutrūko, kai jos kelyje pasimaišė Ignas. Jis mokėsi kitoje mokykloje. Buvo labai drąsus, išvaizdus vyrukas. Patiko jis Viltei, gal daugiau negu patiko. Ji užmiršo Justą, tik ne Justas ją. Matydavo Viltė jo liūdną, pilną meilės žvilgsnį. Jausdavosi kažkaip nejaukiai, suprato, kad nusikalto jam. Bet tos nuotaikos greitai praeidavo ir visai dingdavo, kai sutikdavo Igną. Juodu jau buvo pradėję kurti planus ateičiai-mokytis toliau toje pat aukštojoje mokykloje. Kaip viskas greitai apsivertė, kai Ignas sužinojo apie jos ligą. Dingo jis, kaip į vandenį . Neatsakydavo į jos skambučius, nei į žinutes. Ji nesuprato, kodėl taip, kodėl taip galima...
Dabar Viltė dažnai prisimindavo Justą. Taip norėdavosi kartais pamatyti jo liūdnas akis, išgirsti balsą. Bet Justas buvo toli... „Ir kam aš jam reikalinga... Gal tai mano paskutinis pavasaris, kodėl aš dar tikiuosi kažko iš gyvenimo“
Trinktelėjo palatos durys. Atsigręžus Viltė pamatė prie jų Justą...