Sukūs metai

1.
Į dangų aukštą
varinį, sidabrinį -
kyla vėliavos
karklinių,
ąžuolinių šluotų.
ir Iš kažkur,
vaikai atlėkę -
murzini, apleisti
verkia, klykia
lyg lelijų lapai -
visų šunų aploti
iš vaikų, kūdikių
namų
išvaryti.

Sunkūs
vaikų metai -
liūdi apleistas tėvo,
mamos kapelis –
raudoni, geltoni
gvaizdikai
ir vėjo nupūsti,
nugriauti
paminklai.

2.
Kapuose –
balta, tyra,
kapuose –
toks platumas
ir nė jokio
abstraktaus meno.
Šalia Nevėžis srovena -
vaikai ašaroja, verkia
už to kapo,
už to pilko namo –
sunkūs
vaikų metai

Sniegas, lietus
kaip iš pypkės
vaikų, kūdikių namų,
kapų vaikams
užsidaro durys
nei į namus eiti,
nei mirusių
prikelti.

3.
Iškėlus rankas
kvailutė, mažutė
naktis ateina
ir niršta, miršta 
Mirtis - tamsi, bedantė
kaip vaiko šauksmas
kaip viltis, kaip mintis
nebegirdi mūsų maldų -
paukščio, vaiko šaukso
mirtis kaip augalas –
nukaršus.

Sunkūs vaikų metai -
krykštauja Dangus 
žiedų, pumpurų pilnas
ir ima sijot šlapdribą,
neapykantą, kerštą
į vaikų nekaltus veidus
ir lieja kaip akvarelę
kaip verdantį vandenį -
vaikų, tėvų kerštą
ir šalčiausią žiemą -
ledo gabalams karšta.

4.
Laikas užvožia
žiedais kvepiantį karstą
ir šviesūs, tamsūs
dienų, naktų
atspindžiai -
pernykščiai obuoliai
apkarsta.

Klimpsta, grimzta
į purią žemę
kapai, vaikų namai,
o našlaičių laikas
į saulėlydžių arbatą
ir grįžta tėvai
trypdami praeitį
auliniais, prakeiktais
šių metų batais.

Sunkūs metai
ir kapai kaip rūkas
po audros žaibų
nuplauną skausmą
ir slenka vaikų žeme
šilti, geri lietūs
ir mumyse,
vaikų širdyse –
lieka sunkios,
nepakeliamos mintys
lyg surūdijusios
akėčios -
į visų širdis
įsibedusios.