Neišbrisiu

Per giliai
įbridau
rūkas apsemia
lūpas
akis
ir blakstienas
užklijuoja
lyg voką
manę
švelniai lyžteli
lūpų kamputį
ir  jau esu
paslaptis
siųsk be ženklo mane
kuo toliau
ir nekviesk
atsigręžti
visos pasakos moko
kantrybės
ir patikėti
kad  keliautojai
tikslą pasiekia
o aš
per giliai
neišbrisiu
ir baimė sava
pasidaro
galbūt nebenoriu
tos laisvės
ir kvėpuoti
lengviau
kai ištrūksta saga
prie pat kaklo duobutės
keistas jausmas
kad tavo esu.