raiškiojo skaitymo konkursas

sukos devintasis pragariškas ratas, kovas, ištryptas guminiais batais,
kasdien prieš veidrodį vonioj kartojamos eilutės
Vakarų poeto,
garas iš burnos, sukūręs rūko uždangą,
po paskutiniojo skiemens - plojimai,
užgožiantys bet ką - net miško gaisrą
atpalaiduoja raumenis ir nervus,
tada jau galima šypsotis, nusilenkti,
bet rankšluostis nušliaužia marmuro plytelėm,
iš siūlo kamuolio išpainiodamas smulkų kūną,
o veidrodis ir vėl įstiklint bando veidą -
bekraujį, išsigandusį, sustingusį,
kaip alavinio kareivėlio už vitrinos.
tokiom akimirkom padėdavo irisai -
saldu burnoj ir vėl gyventi galima.

išaušus didžiajai konkurso dienai,
ant scenos su kaklaraiščiu, lakuotais batais,
vidur eilėraščio staiga nutyla, žagteli,
o motina pirmoj eilėj nervingai
be garso varsto burną.
beviltiškai apžvelgęs visą salę, parausta,
stebim, kaip akyse šlampa kelnės;
pasaulis didelis, bet nėr kur pasislėpti,
o visgi bėga,
aš lekiu iš paskos,
be žodžių,
tik pilnomis kišenėmis irisų.