Paslaptingumo gal ir daugoka, bet pirmasis man patiko - juntama tokia nežinio dėl auštančio rytojaus nuotaika, atsidavimas likimui matant aušros grožį. 3
apie antrą: gal norėjote pasakyti
"menininko siela lyg liepsna sušildanti kitas sielas ir verčianti jas nors trumpam suliepsnoti, kai protas išlieka aiškus ir šaltas sakytum dangus žemės ašigalyje"
kokias virtines laužų užkuria menininko siela?
ir koks kūnas sustingsta ašigalyje?
o gal norėjote pasakyti, kad "siela kuri tveria šilumą ir šviesą lyg degtų tūkstančiai laužų, tačiau prie tų laužų sušilti kūnas negali - yra menininko siela"?
ar kaip?
ką norėjote pasakyti?.. apie kokias virtines laužų kalbate, o gal jūs kalbate apie revoliucionieriaus sielą, kuri sugeba sukurti virtines laužų - tai yra revoliuciją?.. apie kokias virtines ir apie kokį ašigalį čia jūs kalbate?
-
apie pirmą: pirmas - man atrodo saldžiai banalus; kodėl?: antra eilutė jį tokiu daro. vaizdo nebelieka - lieka tik kičas; komercinis saldėsis lyriniame formate. Jį tokiu daro antra eilutė ji skamba taip "žydi aušrinės delne" - ir dar kas, sviestas sviestuotas "vandens lelija"
"lelija, ryto
Aušra atspindy - irias
irklais per dangų"
arba
"lelija, ryto
Aušra atspindy - irklais
irias per dangų"
toks vaizdas?.. (ar toksai turėjo būti?)
Jei taip, dabar antra eilutė nėra kičas (aušra atspindyje - jei atspindyje, tai ji vandenyje taip?..)
pirma trečia: "lelija, ryto irklais per dangų" -- matai, jei irias irklais, tai irklai vandenyje, į dangų įsibedę - na, į vandenį, kiek suprantu sustojęs irkluotojas, netaško dangaus irklais, tik įbedęs - sustojo - leliją pamatė, taip, gal naktį žvejojo, yrėsi yrėsi namo, į krantą ir leliją pamatė, vandenyje, kuriame atsispindi jau aušra, ne?.. jau švinta, jau lelija matosi, iš po nakties, ir jis stabt, sustojo, taip?.. (pas jus labai labai prasta antra eilutė - kičiška, tokia sugalvota, bet netapanti vaizdo... pamatomos akimirkos, sustojusios akimirkos žavingos, sustojusios ryto žaruose, plaukiojant valtimi ežere, besiiriant irklais ir žiūrint į vandenį...)