Juodos duonos trupiniai

***

– Tėti, tėti, žiūrėk, kaip gražiai žydi kaminai.
– Čia ne žiedai, dukra, čia tai, kas nereikalinga. Atliekos.
– Žiedai, tikri debesėlių pumpurėliai, – timpteliu lūpą.
– Tik dūmai. Norėčiau ir aš mokėti taip išsivaduoti, išsivalyti, nusimesti sopulius...

***

– Kiekviena mergaitė privalo išmokti siūti.
– Kad galėtų pasisiųti suknytę?
– Ne, dukrele, kad gražiai žaizdas sulopytų, randų nepasiliktų.

***

Žiūriu į praviras duris ir galvoju: “kaži, ar čia kažkas išėjo, ar kaip tik priešingai – ketina įeiti? ”
Silpnas oro virpėjimas prasiskverbia pro plyšį į juodai baltų fotografijų sielą.

– Gal tu lauki ne draugo, o priešo? – šūkteliu į tuštumą, – O aš norėčiau, kad tiesiog trokštum iššūkio, nesvarbu, kieno pavidalu jis beateitų… Tokio, kuris juodai baltą fotografiją paverčia kino kadru ir priverčia juostą suktis pašėlusiu greičiu kol ekrane sušvinta raidės  “THE END“.

***

Nešiojau, mylavau, maitinau. Auginau ir saugojau. Atrodė lyg mielas padarėlis; vis murkė man prie ausies ir laižė pirštų galiukus.
Buvo saldu.
Svaigino.
Kol...
Kol mano prijaukintas žvėris mane sudraskė.
Daugiau nelaikau nieko, kam lemta gyventi laisvėje – yra šioj žemėj klajokliai, kurie kovoja iki paskutinio kraujo lašo, jei tik mėgini juos sulaikyti, nes stovėjimas vietoje jiems baisiau... Baisiau už nebūtį.

***

Žmogus – vienintelis padaras, draugaujantis su savo aukomis, kurias vėliau suryja.

***

– Tėti, ką reiškia “pagal nutylėjimą”?
– Tai yra tai, kas neišvengiama. Kas yra visiems žinoma, dėl ko neverta gaišti, nes tai nekintama.
– Ar tai panašu kaip mirtis?
– Taip, panašu. Juk žmogus pagal nutylėjimą miršta.

***

Nešiojau savy, vėliau ant rankų. Mylavau. Maitinau. Iš pradžių savimi, vėliau vien dangiška mana. Auginau ir saugojau. Toks mažas, meilutis, vis kniurkė man prie širdies, į ją rankelėm įsikibęs. Amžiams matyt.

***

Pabundu ryte – gervės klykia, išeinu pro duris – atsimušu į jurgino atstatytą kaktą, paklaidinu žvilgsnį horizonte, o ten kregždės nardo, pažeme siuva, dobilų galvas bučiuoja. Saldu saldu, lyg medus ant lūpų.

– Vaikeli, žinok niekas nenori grįžti atgal, eidamas į priekį. Bet kartais reikia. Kartais padeda.

***

Į minkštą pėdsaką dobilienoje sutekėjo mėnesiena. Dabar žvaigždės spindi smilgose, o danguje tyvuliuoja rasa. Praeities dulkės nusėda melancholijos nuosėdomis ant odos – taip būna, kai senų aistrų aidas užgimsta naujais pojūčiais: nors sudilo, nubluko, išsibarstė, bet vis tiek vis dar maloniai kutena.

***

– Ei, kas čia dabar? Nenuleisk snapo, sūneli.
– Naktis ir dar audra. Man baisu, mama.
– Ateik, prisiglausk, aš tau kai ką pasakysiu.
– Gerai.
– Klausai? Klausai įdėmiai?
– Aha.
– Pažiūrėk į tamsą ir į šėlstančią stichiją. Ar matai, matai?
– Ką?
– Ir iš perkūnijos gimsta šviesa, – sušnabžu į ausį mažyliui ir švelniai bučiuoju.

***

Dienos byra tarp pirštų lyg miltai per metalinį rėčio tinklą, o delnai tušti išlieka. Tokie, kaip ir buvo, tik dar vienu praradimu labiau nugludinti, tik vienu laiku labiau nudėvėti.

***

– Ar gerai žaidi kortomis?
– Ne, nelabai, kodėl klausi?
– Galvojau, gal tu žinosi, kaip tai vadinasi.
– Kas?
– Na, kai gauni visas geras kortas, bet turi išsirinkti ir žaisti tik viena iš jų, o kitas gerąsias atidėti į šalį?
– Oi, mielasis, – nusijuokiu ir jis nusišypso, – Gyvenimu, tai vadinama gyvenimu.

***

Liūdesio plėnys juodvarnių trupiniais pažiro po dangų, o žiemos vėjas pagavęs juos nusinešė tolyn link horizonto. Ten, kur kaminų smaigai pūkuotais žiedynais kuteno pilkas padanges.