Kiek žiaurumo manyje?

Neklausinėki
kiek žiaurumo manyje
nebandyki pamatuoti
net aš nežinau
kartais.

Paskubėki
išeiti savo gražiais takais
gyventi teisingai
kaip mokė tave
visada.

Papasakosiu
bet tu nesuprasi,  kad mokiausi
kitaip.

Pirmą vinį kaldama
susižeidžiau pirštus
kraujo ir ašarų
sūrumą nulaižiau
atplyšusį bato padą
prikaliau.
              Kai akmenį mečiau
              pataikiau tiksliai
              pribėgau pažiūrėti
              širdis ir peliūkštis
              keistai spurdėjo
              pribaigiau.
Užsimojau dalgiu
dejavo pieva
tokie gamtos dėsniai
man sakė, ji prisikels
ir mostelėjau dar kartą
patikėjau.
               Trekštelėjo po padu
               nedailiai prikaltu
              liko be namų sraigė
              o diena žvarbi ir lietinga
              tikrai numirs.
Lyg ir pagailo, bet
kiek dar teks šitaip eiti
ir netyčia užminti...