Ei...ti

Negalėjo sustoti.
Ėjo jau penkta diena. Be tikslo. Be poilsio. Lūpas vilgė rasa. Alkį malšino uogos ir žolė. Miegojo ėjime. Sapnavo žingsnių aidą, tamsą, šviesą, kelią už nugaros, kelią prieš akis. Ją. Pradžią. Vidurį. Pabaigą. Ją.

Batai dilo. Prisiminimai vis dar ne. Skaudėjo.
 — Kai kūną gels labiau negu atmintį — pradėsiu gyventi. Kai kojos nežengs, rankos nemojuos, akys nematys, kraujas netekės ratu — pradėsiu nejausti. Pradėsiu galvoti apie skaudantį skausmą čia pat kūne, o ne visatoj plevenančioj sieloj.

Šienavo vandens apsemtą pievą. Įbridęs iki pusės blauzdų dalgiu čekšt čekšt vingiorykščių, valerijonų kotus, purslais taškėsi it vandens paukštis. Išplaktas dalgis smigo į atsispindinčius debesis ir keistai kampuotą saulę.
Sederas* stabtelėjo. Pakėlė galvą. Virš kalno kybojo liepsnojanti degtukų dėžutė. Nusipurtė. Apėmė nerimas. Pasirėmė ant dalgiakočio. Laukė. Dar tik rytas: viskas tik bunda. Saulė irgi. Apsiramino.
Dėžutė prasivėrė: balsva šviesa pliūptelėjo liežuviu ir peršoko sulingavusią raudoną tvorą. Šviesus takas mėlyne ir nurudusiu kalnu išsivyniojo iki pat Sedero kojų, paskendusių apsemtoje pievoje. Dalgis išsprūdo, nugarmėjo. Atskrido pulkas kirų: čiuožtelėjo vandeniu ir pradėjo taškytis.
Vyko stebuklas. Jis bijojo krustelti ir nuskęsti kaip dalgis.
Iš raudonos dėžutės žengė mergina. Pasipurtė. Krestelėjo plaukus. Pasitrynė kaktą lyg kamuotų galvos skausmas, nusilenkė visoms keturioms pusėms ir tekina pasileido takeliu.
Basa, įkaitus, kvatodama krito į Sedero glėbį.
Prasidėjo gyvenimas.

Negalėjo sustoti.
Baigėsi miškas ir iliuzija, kad eina į amžinybę. Nuo medžių šaknų atmuštos kojos kreivojo ir strigo. Akys, pripratę prie žalumos, markstėsi, ašarojo nuo ryškumo.
Jis stabtelėjo. Kryžkelėj. Atsigręžė atgal: medžiai, žaluma ošė ramybe, patikimumu. Priešais bildėjo šūkčiojo miestelis. PARIBIAI — metalinė lentelė su užrašu — sulankstyta, aptaškyta, surūdijus.
 — Kaip aš, — prisilenkęs paglostė, apuostė, smiliumi dulkėse išryškino visas I, — Ire*, Ire, Ire, — jos akys: žvairos, skirtingos dydžiu, ir spalvomis: viena žydra, kita samaninė — šokinėjo taškais ant parūdijusių I.
Neabejojo: Ire čia ėjo.
Atlapojo šlapius nuo prakaito marškinius, iškėlė rankas, stipriai atsirėmė į Paribių stovą, atsisuko prieš vėją — lakštingalų kvapas mušė jam į atmintį. Ji. Tik ji kvepėjo lakštingalomis.

Miestelis atrodė atsipalaidavęs, neturintis ką slėpti: prie atvertų durų voliojosi katės, gėlėse repetojo pusnuogiai vaikai, po medžiais bolavo lovos su pusiau sėdom apramstytais senukais, kai kur kambariai su visais daiktais išsikraustę laisvai gyveno ir alsavo vasaros dangumi, šiluma ir kitkuo.
 — Koks gudrus miestelis, — stovėjo ir žiūrėjo į pergamentinį senuką, padėtą medinėje raižytoje lovoje po žaliais kamuoliukais apkibusia obelimi, — visiems vasara.
 — Koks išmintingas miestelis, — vedžiojo pavargusiomis perštinčiomis akimis moters ranką su samčiu, drumsčiančią garuojantį ir kvepiantį puodą ant viryklės, pastatytos po raustančiu vyšnių medžiu.
Moteris šyptelėjo. Pripylė dubenėlį spalvingos sriubos ir atnešė jam:
 — Valgyk, — ištiesė storą ruginės duonos riekę ir medinį šaukštą, — dar toli tau eiti.
Sederas apglėbė karštą kvapą, atsisėdo prie stalo, pasirėmė nusmailėjusiomis alkūnėmis virš garuojančios sriubos ir sotinosi. Tik kelias akimirkas. Su valgio kvapu smogė Ji — Ire, maitinanti jį ir šypsanti.
Stengėsi nekvėpuoti. Negalėjo. Duso.
Sriuba — tai ji.
Kaip ir miestelio lentelė.
Kaip ir kelias, kuriuo jis eina.
Kaip dangus, kaip paukščiai, kaip oras.
Viskas — Ire.
Sugriebė, kietai suspaudė šaukštą ir pylė deginančią sriubą į save.
 — Suvalgysiu ją, sukvėpuosiu, sumindžiosiu, suklausysiu iki sudilusio aido. Jos neliks. Tik manyje, — dūzgė galva. Bitės dūzgė sode.
Miestelio moteris prisėdo priešais ir švelniai žvelgė į jį.
 — Ar seniai kelyje?
Trukt petimi. Šaukštas dunkt į stalą. Medis į medį.
 — Dar toli eiti, — savo karštą minkštą ranką paguldė ant jo virpančios.
 — Ire. Eiti.
 — Atgauk jėgas. Pagulėk po medžiu.
Akys ir akys. Pavargę, liūdnos, pametę. Ir ramios, besišypsančios, radę.
 — Dar toli eiti. Gal dešimt dienų.
 — Kur eiti? Kur Ire?
 — Šventas svirnelis su šventa Sisterenta* dar už dviejų miškų ir upės. Jei pasieksi — tikrai išgysi. Grįždami visi taip sako.
 — Nuo ko išgysiu?
 — Nuo ėjimo. Galėsi sustoti ir gyventi.
Baltas kačiukas, skirtingomis akimis: melsva ir samanine, įsirangė šeimininkei į sterblę.
Kačiukas — tai Ji. Ire.
Atsistojo. Susvyravo. Ištiesė ranką:
 — Ar galiu paglostyti?
Moteris šypsodama padavė jam snūduriuojantį kamuoliuką.
Švelnumas ir artumas trenkė į paširdžius. Sukniubo. Katiniukas sumiaukė ir pabėgo.
 — Ire.
Moteris nubraukė trupinius, nunešė tuščią dubenėlį ir šaukštą.
 — Viskas bus gerai. Pasveiksi, — grįžo su vandeniu.
 — Kažin.
 — Visi abejoja, — suknelės kampu apvalė jo kaktos prakaitą. — Jei ieško, tai ir randa.
Vyras, nusitvėręs stalo ir moters rankos, atsistojo.
 — Ar labai ta vieta šventa? — dairėsi kačiuko. — Ar daug galima gauti iš šv. Sisterentos?
Juokas ir juokas: suskirdusių lūpų aižus skilinėjimas.
 — Keistai klausinėji, — kačiukas sumiaukė prie moters kojų, žydra ir samaninė akys smigo į vyrą, — Kiek duosi, tiek ir gausi.
Skėst sunkiomis rankomis:
 — Neturiu ką duoti.
 — Atiduosi Ire, parsivesi save.

Nuavė sudilusius batus. Nuprausė kojas saulės sušildytam vandeny. Atplėšus suknelės skiautę aprišo nutrintus pirštus.
Paguldė į raižytą lovą po kamuoliukais apkibusia obelimi, šalia pernokusio senuko. Užklojo tinklu, dar kvepiančiu upe ir žuvų sapnais, peržegnojo ir dingo.
Klausėsi bičių dūzgimo.
Mažų obuoliukų pampsėjimo į tinklą.
Vėjo. Šieno, vingiorykščių ir valerijonų kvapas suvirpino šnerves, smūgiu trenkėsi į galvą ir širdį.
Pakvipo lakštingalomis.
 — Ire.
Smeigė dieglys. Pašoko.
Drebėjo.
Lėkti. Basomis. Kuo greičiau. Išbėgioti dieglį.
Senukas sugriebė sprunkantįjį. Che che che. Paguldė atgal. Užklojo savo baltais patalais. Peržegnojo.
 — Ilsėkis, — sušvepleno, traukdamas kiaurus tinklus nuo lovos ir supdamasis į juos. — Aš nulėksiu prie upės, sugausiu žuvų laidotuvių puotai, o paskui perkelsiu tave į kitą krantą, tiesiai į šv. Sisterentos* svirnelį. Nereikės eiti. Tik grįžti.
Senukas mosavo sugyventomis rankomis it užbadėjęs paukštis, nuginė vėją į obels viršūnę — žali kamuoliukai pampt pamt Sederui į kaktą. Užkapojo praeitį, Ire. Užmigdė.

Kai atsikėlė, mėnulio šviesoje miestelis giedojo šermenų giesmes.
Nuskendo.
Įsipainiojo į tinklus prie pat kranto ir.
 — Mirė kaip geidė, — šnibždėjo dideli ir maži, — gavo, ko norėjo.
 — Ko jis norėjo? — klausė apsimiegojęs Sederas. — Ar norėjo nuskęsti?
Jam šypsojosi:
 — Kad žuvys numazgotų kūną.

 — Kiek ratilų sukilo, jam skęstant? — galvojo Sederas jau gerokai už miestelio.
 — Kad žuvys numazgotų jo kūną — kartojo pasiekęs mišką. — Kad žuvys numazgotų jo kūną.
Kad žuvys numazgotų kūną.
Ar sugavo žuvų savo mirčiai?
Kalbėjosi su mirusiuoju.
Ne su Ire.
Su mirusiuoju.

Skausmas atgijo. Per kojas.
Ėjo basomis. Batai liko svetimos moters namuose.
Pasiims grįždamas.
Jeigu grįš.
Jeigu pavyks atiduoti Ire ir gauti save. Jeigu šv. Sisterenta nepabėgs nuo jo.

Ire negalėjo gyventi be saulės ir vėjo. Sederas jau pirmą dieną išlupo visus langus ir duris, nuo sienų atkėlė stogą.
Jos plaukai plazdėjo dieną naktį. Visais pašaliais skambėjo muzika, daiktai išvirto smuikais, voltornom, saksofonais, skudučiais, birbynėm. Šnekėjimas — ilga daina.
Sederas nuo ryto iki vakaro sėdėjo ir klausėsi. Bijojo krustelti. Bijojo nubaidyti muziką. Bijojo pamesti moterį, virtusią vėju, gaivinančiu jo namus ir svaiginančiu jį.
Pakildavo tik trumpam: kai pradėdavo baubti, siautėti alkani gyvuliai, staugti vienišas šuo, draskytis nepaglostytos katės arba kai kaimynas atsargiai įkišdavo galvą pro lango ertmę, klausdamas, ar gyvas? Niekur nematyti negirdėti, takai apžėlę, pievos nešienautos, gyvuliai sulaukėję — ar kas atsitiko?
Sederas nenoromis pakildavo, paglostydavo moters kojas, ilgai žiūrėdavo į žydrą akį, dar ilgiau — į samaninę, prašydavo laukti, ašara numindavo takelį nuo akies iki širdies.
— Ar lauksi? — kartodavo ir kartodavo lyg išeidamas į karą.
Ji kvatojo. Sukosi spirale virtuvės kvapuose, bėgo tiesėmis pagal džiaustomų baltų paklodžių plevenimą, ėjo punktyrais skaičiuodama dulkes ant giedančių stalų, kėdžių, spintų, žingsniavo kampais, semdama nuo grindų vėjo suneštus žiedlapius. Judėjo. Dienomis, naktimis. Jam atrodė, kad ji plaukia net miegodama ir sapnuodama. Sederas įsikibdavo į jos šiltą kūną ir bandydavo sulaikyti. Arba išplaukti drauge.
Tamsa įsisukdavo su lakštingalų čiulbėjimu. Ire sakydavo: lakštingalų kvapu. Tas kvapas juos apklodavo, sujungdavo ir nuskraidindavo į neištirtas planetas. Planetos su lakštingalų kvapu įsmukdavo į juos ir prilipdavo viduje kaip nauja, pati svarbiausia kūno dalis, be kurios neįmanomas gyvenimas.
Sederas stengdavosi kuo greičiau apmalšinti gyvulių alkį, atsikratyti sutiktų žmonių, su užuojauta žiūrinčių kaip į ligonį, ir grįžti.
Dar didesnis nerimas jį apvyniodavo, kai Ire išlėkdavo į pievas pasiskinti gėlių, pašėlioti su saule. Jis merkdavosi ir su nerimu žvelgdavo į figūrą, šokinėjančią nuo vieno kalnelio ant kito, besisupančią medžių viršūnėse, nebuvo tikras, ar ji nenueis kloniais kalnais iki begalybės, nebuvo tikras, ar ji nepakils paukšte iš vėjo siūbuojamų šakų ir neišskris ten, kur žmogus nepakyla.
Vieną dieną ji su degančia raudona suknia paniro į siūlo storio upelį ir jo akmenimis nugargėjo tolyn. Sederas bandė vytis. Susidraskė veidą ir drabužius į pakrantėje kerojančias gudobeles, persirėžė koją į savo paties pamestą dalgį, atsisėdo ir pravirko. Vos už dviejų metrų almėjo šaltinis. Buvo tikras — Ire panirs amžiams į jo šaltas gelmes.
Ire dingo.
Ratilai.
Jis sėdėjo, pirštais spaudė žaizdą, akimis skaičiavo bangeles. Nesuskaičiavo. Painiojo liūdesys.
Ire išnėrė, kaip žuvis šoktelėjo aukštyn į orą, pliumt atgal į vandenį.
Ratilai.
Daugybę kartų tik ratilai.
Koja nukraujavo. Jo kūnas pradėjo stingti. Temo. Sederas žinojo, kad turi pakilti ir eiti namo. Palikti Ire
Ire — ne jis.
Ire — daugiau negu jis.
Ire — viskas.
Visko niekas negauna. Turbūt net Dievas.
Sunkiai atsikėlė. Šlubtelėjo. Kūnas neklausė. Suko ne namų link, bet prie šaltinio.
Pasilenkė prie mėnulio, stringančio rimstančiuose ratiluose, paglostė jį, bandė pasemti ir susipilti į burną.
Sidabrinės rankos kaip virvės apvyniojo jo kaklą ir panardino į ledinę šaltinio ertmę.
Atsibudo pievoje po ašarojančiomis žvaigždėmis. Kvepėjo ir skambėjo lakštingalomis.
Ire apkabinus jo perpjautą koją, miegojo šalia. Kvėpavo bangomis lyg plauktų.

Ėjo.

Dešimta diena.
Nupilkęs miškas spendė jam spąstus, gaudė it svetimą žvėrį. Ant kelio mėtė pagalius, pylė spyglius, į galvą bumpsėjo kankorėžiais.
Po kojomis treškėjo riebių sraigių kiaukutai, padai lipo prie gličių kūnų, vėlėsi juose, slidinėjo, klijavosi.
Tankios medžių viršūnės kaip durys kaip langai neįleido saulės.
Sederą pradėjo kamuoti prieblanda ir silpnumas.
Dairėsi, kur atsisėsti. Net nulūžusiu medžiu grūdosi šliužai.
Pasisuko atgal. Ten tyso penkių dienų ėjimas, švytavo PARIBIŲ moteris, įpylusi jam sriubos, senukas, užmigdęs savo pataluose.
Atsiduso. Norėjo grįžti. Atsigulti į lovą po obelimi.
Bet sraigės raitėsi ir praeities kelyje.
Pasisuko į priekį. Ten laukė dar vienas miškas, neaišku, kokios spalvos, dar vienas miestelis. Upė. Šventoji Sisterenta, padedanti klaidžiojantiems laike.
Vėl atgal.
Vėl į priekį.
Pasiryžo. Užsimerkė, sukliko, pasileido bėgti. Pavėjui. Pavargo prieš vėją.
Griuvo, keikėsi, bėgo. Slidinėjo. Taškėsi krauju. Bėgo. Atgal. Į PARIBIUS.
Galvojo apie sriubos moterį kaip apie tikrą pasaulį, žinančią, ko jam reikia.

Nusibraukė žolėje kojas, nusikratė dulkėtas rankas, prisispaudė prakaito išgraužtomis akimis prie lentelės su užrašu: skaitė ir skaitė. PARIBIAI. PARIBIAI. Pakvipo sriuba. Nokstančiomis vyšniomis. Šlapiais tinklais. Žvejojančiu senuku.
Šyptelėjo tarsi užuodęs ramybę ir aiškumą. Sugriebė žalią šukę ir ja gremžė apšepusį smakrą, ištraukęs iš PARIBIŲ I raides, grėbliavo susiraizgiusius plaukus. Galvojo apie moterį, pamaitinusią sriuba.
Iš pasalų šoktelėjęs sūkurys viską sugriovė: šukė perpjovė lūpą, I raidės nuslydo į paširdžius, o iš užslinkusio debesėlio dvelktelėjo lakštingalomis.
 — Ire.
 — Ire.
Vijosi. Debesis plaukė. Sederas bėgo.
Debesis suplasnojo. Užlindo už paukščių būrio. Plunksna nukrito į jo ištiestą delną. Dar labiau pakvipo lakštingalomis.
 — Ire.
Susiėmė už galvos ir klupinėdamas pasuko miško link.

Nejautė traiškomų sraigių, nematė kelio, nejuto besileidžiančio pavakarės rūko, pamiršo, kur eina, nuo ko eina, ar eina, ar sėdi.
Suklupo ant skruzdėlyno ir užmigo. Skruzdės nardė po jo kūną, kėlė ratilus ir mazgojo jo skausmą.
Sapnas ištraukė iš sugniaužto delno plunksną, suplėšė ją ir prarijo, lakštingalų treles pavertė dūžtančių būgnų bumpsėjimu, skaldančiu miegą į gabalus.

Pažadino griaustinis ir į smilkinius barbenantys lašai.
Per lietaus šuorus nesimatė kelio. Paėjo į vieną pusę, pastovėjo, žengė  kita kryptimi. Dar kita. Vėl ta pačia. Sukosi ratu kaip vėtrungė.

Apsisprendė. Pradėjo judėti. Pavėjui.
Lietus lėkė prieky. Sederas iš paskos. Lenktyniavo. Abu atsimušė į lentelę PARIBIAI. Abu stabtelėjo.
Lietus pasuko atgal į mišką.
Sederas stovėjo ir skaičiavo I raides.

— Tavo javai nekulti.
— Tavo gyvuliai nepažįsta tavęs.
— Tavo langai ir durys pūva patvoriuose.
Kaimynai ėjo vienas po kito, gūžčiojo, protino: moteris moterim, darbai darbais, gyvenimas gyvenimu.
Vadino šiaudadūšiu. Silpnasieliu.
— Niekas taip nedaro.
— Niekas taip nemyli.
— Niekas neardo namų. Nemėto durų ir langų.
Žmonės gailėjo Sedero. Jis buvo vienas iš jų. Gimęs, augęs, lingavęs diena iš dienos tais pačiais darbais ir šnekomis kaip ir jie. Regimojoje pusėje. Dabar visi suprato, kad Sederas turi ir neregimąjį save, kuris labai skyrėsi nuo jų neregimybių. Skyrėsi, nes tas neregimasis ištrūko iš jo ir pradėjo gyventi. Jie dar stipriau sugniaužė savo kiautus, užrakino juos sunkiausiomis spynomis, kad tik nusižiūrėję į Sederą, neištrūktų juose slepiami pasauliai. Saulės ir miglos. Nepasidarytų stipresni už besistengiamus gyventi.
Sederui nerūpėjo nei kaimynai, nei susvetimėję gyvuliai. Net nepastebėjo, kad jį paliko šuo, katės, net žvirbliai ir varnos.
Spengė tyla ir tuštuma.
Kieme siautėjo žiema. Pro namo kiaurymes pustė ir šalo.
Ire gūžėsi kamputyje. Sederas spaudėsi prie jos. Kvėpavo save jai. Šildė. Glostė. Ramino. Mylėjo.
Žiema moterį trupino. Jos akys užšalo ir dingo po vokų ledu. Plaukai sutrupėjo šerkšno dygliukais ir išlėkė su vėjais. Išskėstos rankos įšalo tuštumoje.
Jis nežinojo, ką daryti.
Kaip mylėti, kad kvepėtų lakštingalomis?
Užmigo, apkabinęs Ire, sapnavo savo svajones, šypsojosi ir noko.
Pabudo nuo dunksėjimų, dainavimų, kvepėjimų.
Ire pavirtusi vasara sklandė po namus ir vertė daiktus giedoti. Vėl skambėjo juokas. Tikrumas.
Jo šešėlis prisliūkino prie moters. Ji — ne ji.
Švytintys pirštai minkė tešlą. Žali plaukai kaip pieva žiūrėjo į dangų, siūbavo, šnarėjo, gaudė drugelius. Akys: žydra ir samaninė — nežvairavo, nekrypo į šalis — pasisukę viena į kitą, žiūrėjo ir matė tik viena kitą, kaip dangus žemę, žemė dangų. Po jos permatoma stikline oda tiksėjo ir sukosi sraigteliai, laikrodukai, rodyklės strikinėjo, lenkė mažesnės didesnes, ilgesnės trumpesnes ir atvirkščiai. Tai neskambėjo kaip muzika. Tai burzgė, klerkė, strigo. Pavargęs mechanizmas.
— Ire, — bandė paglostyti.
— Ire, — bandė prakalbinti.
— Ire, — bandė parodyti save.
Veltui.
Ire — ne Ire.
Iš tešlos ji lipdė kelią. Siaurą ir ilgą. Pašovė jį į degančias lūpas ir kepė. Ėjo įkaitus nuo daikto prie daikto, svilino juos savo karščiu, vertė viską tuščia erdve, kur skraido vėjai ir klupinėja saulė. Atsimušusi į Sederą, stabtelėjo, papūtė į jį lakštingalų kvapą, perbraukė švytinčia plaštaka nuo galvos iki kojų, uždarė kraujo ratą, akmenį užritino ant išsišovusių šonkaulių.
Kostelėjo. Kartą, kitą.
Iš raudonų degančių lūpų vyniojosi gelsvai apkepęs kelias. Pro sudegusius daiktus. Pro užšalusį Sederą. Pro tuščią langą. Pro sunykusį sodą. Tolyn. Į begalybę.
Ire išėjo neatsisukdama.

Miestelis kvepėjo svirplių arbata. Sutikti žmonės piktai dėbčiojo į keleivį ir burbėjo:
 — Nevala. Užterš mus.
 — Išnuodys mūsų kvepėjimus.
Sederas susigėdo. Peržvelgė savo kampuotą pasišiaušusį šešėlį, bandė apglostyti, bet tas skydo į visas puses.
 — Į upę. Kaip senukas. Ten atsinaujinsiu. Paliksiu save, pasiimsiu save. Prigaudysiu žuvų tolesniam gyvenimui.
Kelias dienas sėdėjo, rovėsi nutįsusius plaukus ir mezgė tinklą. Baigęs kilstelėjo galvą, pamatė ateinantį lietų. Atsistojo, nusilenkė jį sutikdamas. Metė tinklą į jo lašus. Kantriai laukė žuvų. Permirkęs ir sušalęs, nieko nesužvejojęs, apsisupo tinklu ir nėrė į naują ieškojimą. Upės.
Keliais ratais apvyniojo miestelį, metė spindulius į visas keturias pasaulio puses, išklausinėjo visų sutiktų — upės niekas nei matė, nei uodė, nei skanavo.
 — Turi būti. Turi būti, — Sederas nesiliovė tikėjęs. — Senukas sakė. Senukas ėjo. Senukas skendo. Žuvys mazgojo jo kūną. Sklido ratilai.

 — Iš kur pareini? — sustabdė jį moteris, brendanti per pievą su garuojančiu, kvepiančiu puodu.
 — Nežinau.
 — Pavalgyk, — pastatė puodą, atidengė ir laukė.
Sederas pasilenkė prie garų kamuolio, nuskendusio gėlėse, rieškučiomis pasisėmė kvepiančio viralo ir godžiai rijo. Svirpliai šokinėjo po tinklą, užmestą ant jo pečių.

Nusijuokė. Ir ji, ir jis. Ir vienas juokas, ir kitas kilo į viršų, susiliejo medyje, plastelėjo paukščiu, sukosi virš jų galvų, barstė plunksnas, o jie vaikėsi jas. Krykštavo, šokinėjo vaikais.

Sustabdė lietus. Surėmė jų kūnus, sukryžiavo akis, supynė rankas.
 — Nerandu upės. Kur ji? — klausė Sederas dūrus žaibui.
Sriubos moteris apibrėžė ratą, nuvaikė lietų, iš savęs ištraukė baltą kačiuką skirtingomis akimis: melsva žvairavo į jo praeitį, samaninė — į jo ateitį. Ištiesė murkiantį kamuoliuką lietaus permerktam vyrui. Jis atsitraukė. Katiniukas sumiaukė, šoko jam ant pečių, įsipainiojo į tinklą, miaukdamas triauškė svirplius. Nagais perrėžė kaktą. Sederas pasipurtė. Sugriebė virpančiais pirštais, suspaudė:
 — Palikai man randą, — sprigtelėjo baltapūkiui į kaktą, patampė ausį ir metė į orą kaip paukštį.
Kačiukas nusklendė link debesies.
 — Kaip gražu, — juokėsi žiūrėdamas į pilkas sriubos moters akis.
Užmetė ant jos savo numegztą tinklą su likusiais svirpliais truktelėjo orą, pakvipusį dumblu ir žuvimis.
Atsiminė, kur ėjo. Atsiminė, ko ieškojo
 — Nerandu upės. Kur ji? — žvelgė ir mojavo nueinančiam lietui, raukė kaktą ir vėl klausė: — Ar upę išsivedė lietūs?
Moteris spurdėjo nuo juoko po plonu tinklu:
 — Aš — tavo upė. Negi, neuodi?
 — Tavo akys — žuvies.
 — Aš — tavo upė, auginanti tau žuvis.

Upė pradėjo tekėti. Sederas ją vytis.
Sugriebęs šoko į bangas ir taškėsi, mazgojosi kelionės apneštą kūną. Niro iki pat pavojingo dugno.
Išalkęs metė tinklą ir traukė žuvis. Sotinosi žiūrėjimu į jas. Valgyti negalėjo. Jų akys — sriubos moters akys. Pilkos. Pakreiptos įstrižai saulės spindulių, blyksinčios sodriomis spalvomis — samanine ir samanine. Tada alkis tapdavo sprangus. Žuvis Sederas mesdavo upei.

Jo namas stovėjo tvirtas ir tiesus. Langai pasitikinčiai blizgėjo, durys išdidžiai užvertomis širdimis žvelgė į tolį.
Kaimynai susirinkę sveikino sugrįžusį Sederą ir jo moterį. Vedė jam sugaudytus, vėjų suplotus gyvulius, ir spaudė be darbo išbalusią ranką:
— Gyvensi kaip visi. Šita — kaip mes. Iš debesies. Šita — ne Ire, iš saulės.
— Kas ta Ire? — Sederas glostė aplink kojas besitrinančią baltą katę, skirtingomis akimis: melsva ir samanine, užmaršties žvilgsniu tyrinėjo kaimynus ir traukė orą, atsiduodantį dumblu ir žuvimis. — Atitekėjo upė?
— Nu, — pernokęs senukas stukt lazduke, blausiomis akimis perbraukė plaukų likučius. — Atitekėjo. Po lietaus. Va, nusimegsiu tinklus ir eisiu žvejoti. Savo mirčiai.

Ire* eiti (lot)

Sedere* sėdėti (lot)

Sisterent*dabartis (lot)