Bažnyčios bokštai
sklaido rūką
peržengdamas
šventovės slenkstį
palieki sunkią naštą
bučiuoji Kristaus kojas
pašlakstęs kaktą
vandeniu šventu
malda tyloje
žvakių akyse
sluoksniais nusėda
supjaustytos aštrių ašmenų
mintys
suraikytos
duonos kepalų riekės
išdalintos dykumos
smėliui
išėjęs
galėtum palaistyti
trokštančius daigus
apgaubti mėnulio šviesa
nors vieną jų.