...

Kiek skiaučių iškirptų vėsia
patyrusia ranka dirbtuvėse –
iš ten tie debesys, kažin ką
meną, ne per ankšti mintims
lyg rūbai aptempti, bet puikiai tinka
ir muzikos iš podiumo neatims.

Eini migla, ji neslidi.
Lyg kelio nuolydį girdi,
lyg žingsnis demonstruotų šokio kilmę,
tačiau tai niekam nesvarbu,
taip miniomis praeina titrai filme
šaligatviu ekrano be ribų.

Kaip aiškiai judesiuos grakštu
ir nauja viskas tartum po lukštu.
Lietaus nebus, bet stiliui tinka skėtis.
Matai, kaip veikia kvepalai,
kaip dirba, nors jų nesimato, etiketės,
bet kada nors tai baigsis. Ką gi. Lai.

Tai baigsis. Kitkas, žinoma, neprasidės.
Įstatymai ieškos raidės.
Koncertų salės tebelauks koncertų,
galerijos paveikslų, grims
vardai į sąrašus lyg svertų
per daug, kad tiktų vargintis vagims.

Žlugs valdžios. Keisis pinigai.
Visi meniu skambės blogai.
Geriau gi
skambės net viešbučių už miesto adresai,
tada paskambins vieno draugo draugė
ir niekad to nesužinos jisai.