Nesinori prašyti...

Nesupančiojo žmonės...
Priežastis jau: ne jie,
kad štai toks, kokį regit mane.

Supančiojo laikas.
Ir dabar jau —
nutylstantis žodyje,
mintyse nerangus.
Bet gi žinome:
laikas — ne Dievas,
nei poterio jam,
nei bažnyčios nėra.

O dėl Dievo, beje...

Nesinori prašyti malonės,
kad būčiau įleistas į dangų,
nesinori net būti šventu,
kaip paveikslai bažnyčių,
kaip altoriai...

Man patinka labiau, kad esu,
kokį laikas įaudė
į apdarą kūno ir kraujo,
O ir nuodėmei savo
neretai iki kojų
pražilusią galvą lenkiu.