Mano norai

Auksinės,
sidabrinės
ir juodos vynuogės,
o vyšnios
nuo šakų svyra
ir Saulė
į žmonas -
taikos rudeniui
paslapčia,
o aš, dvidešimties
metų vyras -
naujo gyvenimo
Viltis ir Pradžia.

Aidi žingsniai
ir skamba žodžiai.
- Saule, saule,
kur nukritai?
Akys mato,
širdis jaučia, girdį
kiekvieną žingsnį,
kiekvieną tvinksnį
ir saulė nujaučia -
kad mano kriaušės
ir obelys -
nori pražyst,
nors laukai
ir plaukai
nusidažo baltai.

O sodai -
pilni kriaušių
ir obuolių,
ir grūdų, pilni,
sklidini aruodai,
aimanuoju -
raudu balsu.
- Mano žemė, žemė
paslapčių ir man
neatiduoda,
nors ir vidurnakčiais
būna šviesu.

Ir viskas
prasideda
iš naujo -
mano patys gražiausi,
gyvenimo metai.
Virpa, spurda
saulės širdis.
Saulė, kaip katė -
laižosi ir varvina
išsiskyrimų,
susitikimų medų
ir po visų
sunkių darbų,
lyg motina -
miestus ir kaimus
užmigdo.

O aš, noriu –
mano geri norai
kiekvienam padėt -
savas ir svetimas -
nuodėmes išsakyt.
- Reikia augti,
žydėti, tobulėti,
reikia kad žmonės
turėtų geras ausis
ir akis.

Visi mano
troškimai
prasidės iš naujo,
kaip tie gegužio žiedai -
pavasariais,
išsiskleis
ir susės,
visas dvylika mėnesių 
aplink krosnį.
o akys žėruos,
ugnis žaižaruos 
karštais spinduliais
ir saulė žėrės
viršum žodžių, minčių
ir žmonės gėrėsis 
gerais darbais
ir daiktais
ir pakibusiais
viršum kiemų ir namų
žaislais.