Vidurnakčio saulė

Vidurnakčio saulė nuspalvino sodą,
Šešėlius ištirpdė melsvoje šviesoj,
O ausyse vis spengė ir spengė vienodai
Naktiniai garsai išskalauti rasoj.

Svirplys grieš padūkęs prie švytinčio lašo,
Lakštingala tankmėj alyvų čiulbės,
O uodas ištroškęs kraujo vis prašo
Ir ilgesingas verksmas griežlės

Vidurnakčio saulė skleis mėlyną šviesą,
Ramumu užtvindys širdies kerteles,
Per mėlyną pasaką skristi pakviečia,
Į pačias slapčiausias mano svajones,

Į ten, kur niekuomet neužsklęstos durys,
Į ten, kur laisvai aš galiu pasvajot,
Sparnuotų Pegasu į erdvėlaukius tyrus
Laisvai, bet kada aš galiu nušoliuot!..

Vidurnakčio saulėje fėjos ir mūzos
Klausosi šniokščiančių marių bangų.
Skrodžiu marias pasikinkęs medūzas,
Net mintyse pasidaro baugu!

Nustebo net jūrų ir marių valdovas:
Kas čia ramybę sudrumsti išdrįso?
Trišakio griebėsi tuoj Poseidonas,
Bet puolė raminti undinės jį visos.

O mano sparnuotas Pegasas eiklus,
Jo net nepavytų ir vėjas vikrus.
Mes lekiam toliau į stebuklų pasaulį,
Mes lekiam arčiau, prie
                                  Vidurnakčio saulės!