Visas gyvenimas yra pasaka. Ir kas ją sugalvojo?
Kartą buvo karalius. Gretimai gyveno dar vienas karalius. Kituose aukštuose taip pat. Ir kitose laiptinėse. Visoje gatvėje buvo per tūkstantis karalių. O mieste...
Daugelis jų turėjo karalienes. Mažesnė dalis svajojo apie karalienes. Vos keli svajojo apie haremą. Kitų troškimai buvo kruopščiai slepiami, bet vis tiek visi apie juos žinojo.
Tame mieste kažkada buvo dvi vietos, pavadintos „Pasakomis“. Viena Laisvės alėjoje buvo vaikų kavinė. Kad patekti į ją, tekdavo apie pusvalandį stovėti eilėje. Karaliai, tada dar tik princai, joje valgydavo nuostabaus skonio ledus, pabarstytus šokoladu. Dabar toje vietoje tuščios vitrinos. Paskutiniai savininkai ten pardavinėjo „Salamander“ batus.
Kita „Pasaka“ tuo metu buvo kino teatras. Rodė filmukus mažiesiems princams: „Nu pogodi“, „Suskaičiavo“ ir „Bonifacijaus atostogos“. Kiną keitė pramogų klubai ir lošimų namai. Dabartiniai karaliai ten nebeužeina. Jiems per brangu.
Pasakų mieste nebeliko. Tik rūsti kasdienybė. Ir degalinės. Todėl karaliai vaikščiojo pikti, paniurę arba girti.