Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Glosto nugarą. Nepatiko pirštai. Trumpi, buki, negražios formos; svarstė, kaip jis sugebėjo groti gitara. Pretenzingai atmetė savo ilgus plaukus, kurie prašyte prašėsi glamonės. Ir kol ji žinojo, kad pačios pirštai veik kleptomaniškai ilgi, švelnūs, maloniai šalti, o nagai – aštrūs, tinkami lediniams kaklo pasikutenimams ir tobulai taisyklingų formų iš prigimties, neabejotinai norėjo sužinoti viską iš trečio žmogaus perspektyvos.

Žmonės sako, kad mes bijome to, ko nežinome. Kokia kvailystė. Širdies neskauda dėl nežinios. O ką daryti su šaltakrauje, rykliškai bevypsiančia realizacija? Ji įlenda į mūsų kūnus per didelį nenorą, prievartą, skausmą ir lindi tol, kol patys netampame tokiomis pat šiurpiomis realizacijomis kitiems.

– Tavo kaulai, – nustebusiu balsu pradeda, atsargiai čiupinėjant styrančius mentikaulius. – Iš-si-ki-šę. Kaip velnias.  
Juoda ant balto. Tiesūs plaukai nusidriekę per baltą palaidinukę. Juodu ant balto.

– Beraumenis, tik aštriai kaulėtas, – kad ir balsas, juk moksliškai įrodyta, jog savąjį girdime kitokį, nei kad jis skamba aplinkiniams; stimuliuojamos skirtingos smegenų dalys, summa summarum deliuzija, viena iš tūkstančio. – Kūnas, kaip brolio. Toks skirtingas ir toks panašus.
– Nesakei, kad turi brolį.
– Aš nieko nesakau, – rimtas tonas, persijungiantis į vaikišką juoką; ji kaip titaninis filosofas, tik jau išpleręs ir perdėm vaikiškas. – Aš ir dabar nieko nesakau.

Graikų kentauras iš žvaigždės Sirius B susiraukia, tamsūs pasibangavę plaukai užkrenta padarydami klojimą per vidurį, ir nors sruogos dengė akių kampus, matėsi tamsios lėliukės. Tamsios lėliukės tamsiame kambaryje tamsiame name tamsioje gatvėje tamsioje naktyje tamsioje šalyje.

– Alisa, Lisa, Sa, – švelniu tonu, kiek erzinančiai.
– Nesikirpk plaukų, – pamiršta vidutiniškus pirštus, nes plaukai tankūs, malonūs liesti, deramai banguoti, kai pagalvoji, sumokėtų jam daug pinigų už tokius, gal net būtų verta ir jo skalpą nuimti. – Šunie.

Suneria delikačias rankas į nematomas ausis ir pašiaušia. Tamsios lėliukės seka riešus, maži kauliukai jame iššoka kaip stygos.

– Šunie?
– Mes iš tos pačios šeimos, – suskuba pridurti balsas, kieno – belieka tik spėlioti, nes plaukai išsidraikę visur, nebesimato ir lėliukių, nė vienos iš keturių kambaryje. – Canidae.
– Kas, tuomet, esi tu? – aklumas darosi komiškas.
– Ha-ha-hauuu, – pasigirsta pratisas kaukimas, prasiskiria archajiškos kilmės plaukai ir nerangus kentauras išvysta merginos aštrias iltis ir linksmą grimasą, sparčiai besikeičiančią į liūdną veidą; kaip kaukė, išties – kaip gyvūnų snukiai! – Jei tau dabar pasakyčiau, koks įdomumas bebūtų iš to? Tu nori viską sužinoti išsyk, bet aš tau nieko nepasakosiu. Tavo pirštai man nepatinka. Neliesk manęs. Mano kaulams reikia pianisto. Aš pasiilgau lapino! Nekenčiu lapino, ir myliu lapiną! Suėsiu jį ir būsiu laiminga! Manč manč manč. Gal ir palikčiau gyvą, jei mokėtų geriau groti. Širdis myli lapiną, o protas – vilką.

Atsistoja, nusisuka, maunasi sunkius, broliškus batus. Balta palaidinukė pasikelia, persišviečia stuburo slanksteliai it kalnų viršūnėlės, vienas po kito, juodu ant balto. Slepia liūdną, liūdną veidą. Po kalneliais. Po slanksteliais. Po juodu baltą.

– Bet pasilik plaukus, – vos girdimai, tuomet susmunka ant žemės su pusiau suraišiotais batais, kaulėta ranka gracingai uždengia veidą, – net sunku patikėti, kad tai nesurežisuota – kita ieško pasliko kentauro sruogos, o visu kūnu jau veržiasi į šaltą nakties orą, namo. Namai, kurie net nėra namai. Vilkai, kurie neturi namų. Realizacijos iš realizacijų.
– Niekas nieko nemyl---
– Kvailystės, – stveria ją už rankos, veik įsakančiai, su tam tikru įsižeidimu ir nerimu. – Ką tu apie tai išmanai? Nieko. Tu apie tai skaitei, apie tai rašei, bet tai ir viskas. Tu glostai vienišus šunis, ir tikiesi, kad tuo viskas ir baigsis. Kvaila Alisa, Lisa, Sa. Gal tu ir geniali, bet šiuose atvejuose tokia kvaila, jauna ir maža.
– Nepatinka... – sušnypčia.
–... Konfrontacijos, – pabaigia.

60% juodos, 40% baltos.

Ar aš klystu?

*****

Tėvo vardas buvo gražus. Norėjo ir jį taip pavadinti. Bet Kailas, – geras vardas. Toks, kuris prigijo, toks, kurį pamilo. Ir vis tiek atsigimė į tėvą, net su skirtingu vardu. Krumpliai atidaužyti, o ir lieknas visai kaip jis jaunystėje. Pailgo veido, ryškių skruostikaulių, plačių akių. Plaukai tankūs, malonūs liesti, – šie ypatingai patiko Alisai, tačiau Kailas turėjo įtarimą, jog ji galėtų akimirkai įsimylėti bet ką, kas turėtų šitokius plaukus. Ar tai kėlė jam nerimą? Žinoma, kad ne. Pažinojo savo seserią geriau nei bet ką kitą. Net jei norėtų išsiskirti, negalėtų. Jiedu abu buvo tarsi ligoniai ir donorai vienu metu. Jei ne jai, tai jam prireiks organų. Organų, kurių jie neturėjo. Jų dar paaugliški ir jauni kūnai jau seniai išstūmė visa, ką turėjo savyje. Liko tik kraujas. Kraujas ir kaulai. Mirti galėjo tik juos sutraiškius ar nudrenavus.

Leiskite mirusiems mirti. Tik ne su ja. Švarūs, balti delnai, išvagoti ryškių venų, pirštai, limpantys vieni su kitais kaip siūlai su adata. Solidžiai tamsūs plaukai, nuklojantys jo kaklą. Aštrios nedidelės iltys, įvyniotos į vaiskias lūpas. Iš kur ji atėjo ir kaip, nė jis pats nebeprisimena. Tačiau vos susitikę jie suprato, jog buvo jau seniai mirę. Ir galbūt jiedu seniai būtų dingę nuo žemėlapio, bet mirusieji neleidžia mirusiems numirti. Apsižergia, laiko prie savęs, kantriai laukia, kol baigsi kūkčioti, ir... neleidžia prasmegt skradžiai žeme. Manot, kad reikėtų būti dėkingam už tai? Hah, – užkąsk gyvą žmogų po žeme, pažiūrėsim, kaip smarkiai jam patiks. Ligi kol išleis paskutinį kvapą, tai yra, – tuomet ne tai, kad jam patiks, paprasčiausiai jis neprieštaraus.

Personažas nuo pat pradžių. Turbūt todėl ir patiko visiems. Jis nė kiek nedvokė, kaip visi tikri žmonės karts nuo karto dvokia. Neabejotinai turėjo kvapą. Malonų. Raminantį. Šunys glaustėsi prie jo kojų be perstojo, bet drebėdami. Visi bent kartą gyvenime norėdavo sužinoti, kuo Kailas užsiima, ką Kailas daro, kur Kailas vyksta, ar Kailas išprotėjo, ar Kailas visai nužmogėjo, gal Kailas moralę pametė, o galbūt – įsimylėjo? Jo nuo pat gimimo nuvargusį, bet kone tobulą veidą tik papuošdavo laikina ir nieko nesakanti šypsena. Žinoma, tiems, kas mokėjo skaityti, ji pasakydavo viską.

– Vėl rašai, – tarsteli motina, lyg norėtų papriekaištauti, bet jai niekados nepavykdavo.
– Belaukiant, – jau beveik užverčia jis.
– Ko? – dabar jau iš tiesų priekaištaujančiai stukteli ji sūnui per stuburą.
– Ligi mirties, – kratydavosi iš juoko dar vaikas, atšokdavo nuo įširdusios motinos rankos ir nusiskynęs obuolį pranykdavo.

*****

Vilnius, apledėjęs autobusas.

Spūstis. Spūstis. Žmonės spaudžiasi savo kūnais.

Už nugaros kažkas pučia į plaukus, glosto sruogas, prašo rankos, apžiūrinėja krumplius.

Jo veidas pavargęs. Akivaizdžiai nesudėjęs bluosto ištisomis naktimis. Kelionė atgal buvo varginanti. Dabar jis mato, – dar ir beprasmė.

Rankos baltos kaip iššveisti viešieji tualetai. Nemačiusios jokio fizinio darbo, tik karts nuo karto pasitaikančias glamones.

Nenorėjo grįžti. Stoti į akistatą su tais, kuriuos paliko. Matė pažįstamus veidus, kelius, pastatus, bet nebepriklausė.

Pasirodo, niekada nepriklausė.

Ima rankas, glaustosi, karts nuo karto pabučiuoja. Bet jis žiūri į žmones. Priešais jį stovi pora su savo mažamete dukrele. Vyras atsirėmęs į turėklą, o moteris pritūpusi priešais sėdinčią mažąją.

– Dainavai?

Neaiškus veblenimas, moters veidas kupinas spinduliuojančios šypsenos.

– Kalėdų Seneliui patiko?
– Tiko, tiko, patiko!

Jau tris kartai, kaip autobusas rėžėsi į vilkiką.

Pirmąkart tai įvyko Giedraičių gatvėje. Autobuso vairuotojas, – imbecilas. Kai šviesaforas deklaravo raudoną, pastarasis galvojo apie nieką kitą, bet prasto montavimo vokišką pornografiją. Jis neniūniavo. Niekas Lietuvoje neniūniuoja. Bent jau ne vairuotojai. Šie tipai nieko nežino. Nei dainelių, nei kitų maršrutų, kartais ir spalvų nepažįsta, ką jau kalbėti apie savo žmonas baltuose naktinukuose darbo dienomis ir juoduose – savaitgaliais. Balta... per juodą. Kryžmai.

Spūstis. Spūstis. Kažkas parkrenta ant Kailo, pakyba ant jo visu savo svoriu. Nemato, kas. Valosi paltą. Paltas ilgas, juodas, ant jo greitai matosi bet kokios dėmės. Bando pakelti žmogų ir patraukti erzinantį pūką, nusileidusį ant dešinio peties, ir tuo pat metu kita jo dalis nori pribėgti ir padėti vairuotojui, kuris slysta keliu, bet čia pat pasirodo skubantis į pagalbą vilkikas, aišku, reikalai klostosi per lėtai, bet juk mes kalbame apie tokius dalykus, kaip nusileidžiančius pūkelius, Kailui išbyra užrašai iš rankų, gaila, jis turi tik tušinuką, jei tai būtų buvusi plunksna, galėtume kurį laiką pašnekėti apie tai, kaip dramatiškai iš jos išteka rašalas, ištepa langą, kapteli ant kokios nors pakeleivės angeliško veido, pastarasis skubiai po to žnekteli ant grindų, tik ne Kailas, Kailas niekur nežnekteli, jis nuo pat pradžių apskritai nebuvo atsikėlęs.

Puolęs. Puolęs amžiams.

Antroji avarija, – keista, tame pačiame maršrute, ir kaip jie išgyveno pirmąją? – įvyko, regis, Gelvonėlių gatvėje. Jau tuomet jis buvo atsiėmęs savo ranką, priglaudė ją prie pirkinių maišelio ir kvailai įsispoksojo į lango šviesas, prisiminęs, jog pažadėjo fotografiją vienam daktarui iš Amerikos. Anoks praradimas, galvojo, kai ir vėl apakino iš kaži kur atsiradęs antras vilkikas, juk sniegas jau spėjo nutirpti, o jokiam užsieniečiui Lietuva be sniego neįdomi; pabandyk paaiškinti, kad vasaromis čia kartais būna virš trisdešimties laipsnių Celsijaus. Jie tiesiog atsisako tikėti. Jie nori manyti, kad tai ir padarė mus tokiais šaltais. O kad gal mumyse kažkur slypi vadinamieji amžinieji žydėjimai, ne, jie nenori to girdėti; mes tarsi užkoduoti antagonistai, šypsojosi jis nuo šios minties.

Kalėdų Senelio mylimiausia mergaitė išlėkė tiesiai pro pravirą langą. Kažkam prireikė gaivaus oro.

Kol vienas įkvepia, kitas užtrokšta.

– Nusibodo jau, – susiraukusi motina savo vyrui. – Kiek turėjome Kalėdų Senelio mėgstamiausių mergaičių, tiek visos išlėkė tokiu pat būdu.
– Pažvelk į gerąją pusę, – maloniai nusišypso jis. – Atsilaisvino sėdynė. Atsilaisvino sėdynė.

Jos juokas kaip ankstyvi varpeliai suskalambijo per visą autobusą.

Įsikibo į ranką, šildė smilių ir nykštį.

– Kitas autobusas gal nesitrankys tiek, a?
– Gal, – dviprasmiškai atsakė Kailas, tai atlenkdamas, tai sulenkdamas smilių saujoje.

Kažkur prie Šeškinės kalvų...

*****

Kurį laiką sugestyviai stovi.

Dviprasmiškai tyli.

– Daug laiko praėjo, – pabrėžia tai, kas akivaizdu.

Lyg įširdusi, lyg išsigandusi, nieko nesako, niekur nežiūri, nieko nedaro. Portretas visiškai suniokoto, pasimetusio ir alkano vaiko.

Kūnas laibas, grakštus.

Bet matyti nugraužti kaulai.

Autokanibalizmas.

Švelniai stveria už plauko, leidžia suprasti, kad greitai jau galės grįžti atgal. Ten, kur nežabojama laisvė. Kur nesi nei paukštis, nei narvas, nei narvas ieškantis paukščio. Per jėgą įsisiurbia į lūpas.

– Tikiuosi, kad ne savigrauža, sese, – ilgu pirštu it kabliu nukabina sūrią ašarą.
– Žinai geriau, – atkerta sau pačiai daužanti širdį sukubė.
– Alisa, Lisa, Sa, – tyliai juokiasi brolis iš po sesers vimdančiai jaudinančio ašarų klano.
– Tsk! – trenkia per mylimo ranką ir nudelbia aršiu žvilgsniu. – Įkyrus šešėlis, daugiau niekas.
– Jautru, – keistai rimtu tonu. – Išgyventa. Netgi drįsčiau pasakyti, – išgyvenama. Bet...

Evaluacija.

Rankomis per liemenį, delikačiai.

–... Tavo kaulai yra mano kaulai, – ciniškai nusiviepia pavandenėjusiomis akimis. – Juk nesiruoši dar mūsų suvalgyti, sese?

Apsižergia, laiko prie savęs, kantriai laukia, kol baigs kūkčioti, ir... neleidžia prasmegt skradžiai žeme.

Mano griaučiai glėbyje.
2013-12-21 02:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 02:47
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-22 21:46
Exmortis
ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-28 14:55
Svoloč
Dėl Mylistos pasiūlyto varianto pasidulkinti su skaitytoju. Man maloniau pasidulkinti su savimi, o skaitytojas gali daryti ką nori: eiti dulkintis su kitais, žiūrėti kaip aš dulkinuosi su savimi ar nusišauti. Man jis nerūpi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-28 14:51
Svoloč
Labai įvairiai galima interpretuoti: ir teigti, kad nieko apart autoanalizės ir savidemonstracijos nėra, kaip sakė Gija, ir egzaltuotai žavėtis, kaip tai padarė naujokė (?) Aila.
Vienok (žinau, nėra tokio žodžio, bet man jis yra) man tekstas šaukėsi gero skaitovo. Jis būtent parašytas ne skaitymui, o girdėjimui. Dar geriau su gerai parinkta muzika ir rodoma ant baltos sienos trūkinėjančia juosta.
Žodžiu, tekstas labai kinematografiškas. Jau senokai pastebėjau, kad Kailas kuria kitokią literatūrą, greičiau ne literatūrą, o kelių menų sintezę vienu metu: žodis, garsas, vaizdas. Man kažkokios asociacijos su J.Meku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-27 11:09
Aila
generolai sako, generolai žino, ką sako, ir nė vienos žvaigždutės, generolai baudžia generolą, a, ne, generolai būna tik su 5 arba keturiomis žvaigždutėmis, generolai tiesiog generolai, na, o man, pėstininkų pėstininkei, be jokių žv., tai gražus tas kailas ir jo tekstas, gražus, abejočiau dėl "glosto nugarą. nepatiko pirštai" laikų, bet čia turbūt ir yra tam, kad abejočiau, kad nusiteikčiau, jog viskas persipina, viskas praeitis, ateitis, dabartis, žmogus ir priešžmogis, viskas kartu, viskas per vieną, gražu gražu, ne viską suprantu, ne viskas man pasiduoda, kaip ir meilėje, ne viskas, bet gražu gražu gražu, negaliu atsisakyti negaliu nenorėti daug ką pasiimti ir rašyti atsakymą į neužduotą klausimą, skaityti ir rašyti vėl ir vėl, negaliu neskaityti teksto dar ir dar, kuriame yra tokie tekėjimai, nedrįstu sakyti sakiniai:

"Tamsios lėliukės tamsiame kambaryje tamsiame name tamsioje gatvėje tamsioje naktyje tamsioje šalyje".

"Suėsiu jį ir būsiu laiminga! Manč manč manč. Gal ir palikčiau gyvą, jei mokėtų geriau groti. Širdis myli lapiną, o protas – vilką".

"Tėvo vardas buvo gražus. Norėjo ir jį taip pavadinti. Bet Kailas, – geras vardas. Toks, kuris prigijo, toks, kurį pamilo. Ir vis tiek atsigimė į tėvą, net su skirtingu vardu. Krumpliai atidaužyti, o ir lieknas visai kaip jis jaunystėje. Pailgo veido, ryškių skruostikaulių, plačių akių. Plaukai tankūs, malonūs liesti, – šie ypatingai patiko Alisai, tačiau Kailas turėjo įtarimą, jog ji galėtų akimirkai įsimylėti bet ką, kas turėtų šitokius plaukus. Ar tai kėlė jam nerimą? Žinoma, kad ne. Pažinojo savo seserią geriau nei bet ką kitą. Net jei norėtų išsiskirti, negalėtų. Jiedu abu buvo tarsi ligoniai ir donorai vienu metu. Jei ne jai, tai jam prireiks organų. Organų, kurių jie neturėjo. Jų dar paaugliški ir jauni kūnai jau seniai išstūmė visa, ką turėjo savyje. Liko tik kraujas. Kraujas ir kaulai. Mirti galėjo tik juos sutraiškius ar nudrenavus".

"Ir galbūt jiedu seniai būtų dingę nuo žemėlapio, bet mirusieji neleidžia mirusiems numirti. Apsižergia, laiko prie savęs, kantriai laukia, kol baigsi kūkčioti, ir... neleidžia prasmegt skradžiai žeme".

"Personažas nuo pat pradžių... – vėl nuostabi pastraipa...

"Rankos baltos kaip iššveisti viešieji tualetai. Nemačiusios jokio fizinio darbo, tik karts nuo karto pasitaikančias glamones."

Apie Lietuvą, apie amžiną šaltį, apie žydėjimus – gražu gražu gražu.
ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t.ir t.t. ir t.t. cituoti ir cituoti skaityti ir skaityti vėl ir vėl bet ne viską gi ne viską
Vis tiek dar dar dar "Kurį laiką sugestyviai stovi.

Dviprasmiškai tyli.

– Daug laiko praėjo, – pabrėžia tai, kas akivaizdu.

Lyg įširdusi, lyg išsigandusi, nieko nesako, niekur nežiūri, nieko nedaro. Portretas visiškai suniokoto, pasimetusio ir alkano vaiko.

Kūnas laibas, grakštus.

Bet matyti nugraužti kaulai.

Autokanibalizmas."
Autokanibali autokani autoka auto auto au au auaauauau

Manč manč manč


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 19:40
Gija_
Mirror mirror on the wall who's the fairest of them all.
Mylista, nelabai suvokiu, kam stumti minėtuosius žmogus į vieną tariamą kategoriją – kai kurie iš jų žino ką daro, ir būdas, kuriuo rašo, tėra vienas iš pasirinktų kelių perteikti mintį. Šiuo atveju Kailas gi, regis,  priešingai - turi būdą, turi žodžius, bet neturi ką perduoti, tik padrikus įspūdžius, meilę sau gal dar, norą pasirodyti. Atvirai sakant, netgi atrodo, jog ne būdas, kuriuo pasisakoma, tarnauja jam – atvirkščiai, jis pats tampa priemone tam būdui realizuoti; o intuityvus to jausmas arba dar nepakankamai išvystytas, arba jo ir nėra, laiko klausimas.


Įsigilinus – iš teksto nieko negali pasiimti, nes jame nelabai kas ir yra, apart žodinės manipuliacijos bei susirūpinimo savimi (sakyčiau personažu, bet meluočiau, nes čia būtent ir jaučiasi – saviterapija). Todėl pats tekstas man panašėja ne į kūrinį, o labiau savidemonstraciją, kūrybines pratybas, na, ne taip ir svarbu ką – svarbiau, kad jis tarsi iš savęs tuščias, todėl skaitytojui nieko kito nelieka, kaip tik diskutuoti apie būdą, kuriuo visa tai užrašyta. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 18:13
omnia
Tai štai, Kailo kūrinys suintrigavo, bet galvos nenunešė. Bėdos ne iš narciziškumo ar nepakankamos autoriaus empatijos, bėdos iš sąmoningai pasirinkto vaizdavimo taško.

Dalis leksikos („realizacija“, „evaluacija“, „titaninis filosofas“) ir kai kurie nutylėjimai (kieno kaulai? ir daug kur: „kas vyksta“) išduoda, kad čia ne koks nors trečiojo asmens žvilgsnis iš šono, o kiek pernelyg egocentriška autorefleksija.

Man labiau patinka matyti išorinio pasaulio vaizdą ir iš jo spręsti apie vidinį, bet čia tk mano asmeninė preferencija.

Tekstas įdomus. Nežinau tik, ar jis suvaldytas. Bet gal tai mano problema.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 17:46
omnia
Mylista rašo: „Atrodo, toks žaidimas dabar rašykuose "ant bangos". <...> senbuviai, pvz. Omnia savo paskutiniam rašinyje labai pakrypęs į tą pusę.“

Būdamas viso proto ir blaivus atskingai pareiškiu, kad kurdamas visuomet turiu omenyje skaitytoją: spendžiu jam spąstus, stengiuosi rezonuoti su jo siela ir suteikti jam katarsio. Tam tikra prasme, taip, toks skaitytojas esu ir aš pats, bet nesėdu prie kūrinio tol, kol nepajuntu, kad jis patiks bent jau tam tikro mąstymo būdo skaitytojams.

Literatūra yra grįsta metaforomis, todėl asociacijos ir ne visai tiesioginis ko nors sakymas yra čia ne anomalija, o norma.

Kūrinyje, kurį Mylista paminėjo, nėra jokių „laisvų asociacijų“: metaforos, aliuzijos ir kiti literatūrinio rūko elementai, suprantama, gimė patys, bet nei vieno neįdėjau, neapčiopęs jo paskirties ir
vietos konstrukcijose (kurių taip teisingai nemėgsta kitkis).

Nepakankamai proziškus prozos kūrinius būtų galima perskirti į dvi dalis: tuos, kurių autoriai suvaldo rūką, ir tuos, kurie jam tik pasiduoda.

Ak, Mylista, smarkiai nuvylei. Maniau, kad esi blaivaus požiūrio ir neblogai supranti literatūrą.

Atsiprašau, kad įsiterpiu. Kiek vėliau parašysiu ir apie patį kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 16:53
Kailas Spenseris
Skirstyti bet ką į dvi stovyklos puses yra mažų mažiausiai primityvu. False dichotomy.

Jeigu rašytojas nesugeba savęs išdulkinti, skaitytojui jis nebus įdomus. Jei sugeba save taip gerai išdulkinti, kad suvilioja skaitytoją, dar šauniau. Dievaži, kodėl net nepradėjus nuo savęs ir įtraukus visų kitų. Aš nieko prieš orgijas. Anaiptol, - gal tai ir mano tikslas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (5)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 16:14
Metacarpi diem
Nematau didelio skirtumo tarp Sabaliauskaitės ir Kailo. Abi jos orientuotos į panašų žaidimą nevienodo platumo auditorijoms. Sabaliauskaitė extra klasės primityvistė gerai išmananti tai ką daro. Kailas daro tą patį, tik čia. Jos auditorija tebėra ribotas santykis su neišmanėliais ir vienu kitu mylista.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 15:49
Mylista sutinka su viskuo
Kitos stovyklos požiūrį gerai yra išsakius Kristina Sabaliauskaitė, kažkokiam iš savo apsakymų. Gaila, kad neprsimenu, kur, ir negaliou tiksliai pacituoti, bet skamba daugmaž taip: Jeigu rašytojas nori sėkmės, tai jo tekstas turi būti kaip seksas. Jis turi suvilioti skaitytoją, suteikti jam dievišką palaimą, išdulkinti jį ir palikti jį norintį dar ir dar. Jeigu rašytojas labiau rūpinasi savo malonumu, nei skaitytojo, tai skaitytojas jį pameta ir eina dulkintis su kitais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 15:29
Mylista sutinka su viskuo
Spenserio kontra-komentare yra tiesos. Pripažįstu, tas žaidimas man kaip kriketas - žiūriu žiūriu, ir vis tiek nesuprantu taisyklių. Tikriausiai, vertingesni būtų komentarai kitų rašykų, kurie žaidžia tą patį žaidimą, kaip Kailas.

Nežiūrint kokį literatūrinį žaidimą bežaistų, beveik visus rašančius galima sukirstyti į dvi stovyklas. Jie skiriasi pagal vieną požiūrį - kas yra karalius? Rašytojas ar skaitytojas?

Koks būtų Kailo atsakymas?


šitoje pastraipoje: "Žinoma, kad sunku. Kam patinka žaisti lengvus tekstų „žaidimus“? Atsakymas: tikrai ne man. Ir jau padarius pragaištį sau rašant tokius tekstus, natūralu, kad užvirsiu tokią pat pragaištį ir beskaitantiems. Jei kas nors ras tame malonumą - nepakartojama. Įsiūtį - neneigsiu, šaunu ne ką mažiau."

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 15:11
Metacarpi diem
Puikiai pakomentavo mylista. Bravo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 11:01
Kailas Spenseris
Įprastai į komentarus neatsakau nieko, nebent juose yra klausimų ar aš į juos turiu klausimų. Tačiau šįkart jaučiu, kad privalau atsakyti. Tamstos Mylistos komentarai dažnai būna itin naudingi ir konstruktyvūs, bet dabar, manding, prašaunate pro šalį ne tik su mano tekstu, bet, manau, ir su minėtuoju omnios tekstu.

Visų pirma, asociajų žaidimai. Kuo tai susiję specifiškai su mano tekstu - nežinau. Asociajos - natūralus įrankis bet kokiame tekste. Tačiau tekstas įrištas į grandinę, kad ir keturiuose suskaldytuose epizoduose. Tai nėra padrikas žodžių rinkinys, daktaro Froido utopija ar Edipo netikėta realizacija užmušus savo tėvą ir pasimylėjus su savo motina. Atvirkščiai, - visa tai sąmoninga kaip su galastuvu. Ne visada žinai, ką rašai - ne visada ir reikia žinoti. Kartais tai, kas išplaukia iš pasąmonės, yra geriau (menine-literatūrine prasme) nei tai, ką parašai sąmoningai, suplanuotai, vientisai mąstant. Ir kol negaliu pasakyti, jog mąsčiau vientisai (ar apskritai tai darau), antrinu: šįkart tai sąmoninga, sukonstruota ir visa turi šaknį iš realybės (gal todėl tamstai pasirodė mažiau žaidimų šiame tekste.)

Narciziška - taip. Perfekcionistiška - neabejotinai. Sudėtingiau, nei yra? Nežinau. Pakankamai sudėtinga, kaip jau yra, kam sunkinti? Viskas iš tiesų labai, labai tragiška, ir labai, labai komiška. To pakanka, kad įvynioti į žodžius. Manipuliuoti kalbą? Be abejonės. Tačiau tik ne sunkūs žodžiai vardan viso labo pasimaivymo; visi šie žodžiai yra natūralus mano kalboje ir savotiškai prigiję iš įvairių šaltinių. Ir niekada, niekada papūstos lūpos, kuomet reikia aiškinti po sakinį.

Dariau tai. Galėčiau ir dabar padaryti. Ne dėl principo. O dėl to, kad žinojau, ką rašiau. Šaknis iš šaknies. Žodis iš žodžio. Visa žinoma, pažįstama.

Žinoma, kad sunku. Kam patinka žaisti lengvus tekstų „žaidimus“?
Atsakymas: tikrai ne man. Ir jau padarius pragaištį sau rašant tokius tekstus, natūralu, kad užvirsiu tokią pat pragaištį ir beskaitantiems. Jei kas nors ras tame malonumą - nepakartojama. Įsiūtį - neneigsiu, šaunu ne ką mažiau.


P.S. Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų: tu teisus/i, aš norėjau parašyti atsakymą Osteoporozėms, nes jaučiau artumą ir tuo pat atitolimą tam tekstui, pradėjau rašyti kaip vieną, baigėsi kaip aiškinimas savo šaknų ir dabartinių akistatų. Ir neklysti. Įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 10:58
Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų
Kailas man tai čia iš "Osteoporozės", todėl emocija man yra, bet kalbėkim apie šį tekstą.

Kai jaučiu vietą, galiu skaityt bet ką, kentaurai gali lakstyt tada, dėl manęs, tas autobusas, kad ir marsu gali važiuot, jei jaučiu jo vidų vizualiai.

Kas ta Evaluacija - nežinau ir daug ko nežinau, daug ko nesugaudau, daug kas man neturi spalvos, tik žodis, kurio nepaverčiu į mintį.

Man atrodo, panašaus pobūdžio tekstai turi turėti labai stiprią emociją, arba labai stiprią estetiką, tuomet, už kažkokių simbolių užkliūdamas nesijaudini - būni pagautas atmosferos, jausmo ir judi toliau. Šis kelias purtė mane visą kelionę.

p.s. gal aš neapsiskaitęs, nepakankamai išsilavinęs ir šiaip, tiesiog, prastas skaitytojas, bet kuriuo atveju, manau, kad autoriui įdomu išgirsti, gal klystu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-21 09:59
Mylista sutinka su viskuo
Kartais, kelionėje ar prie stalo, laikui prastumti žaidžiam asociacijų žaidimą. Vienas pasako kažką. Pavyzdžiui : "pistacijos įkaitusioje vulkaninėje Santorinio dirvoje". Kitas pratęsia, sakydamas tai, kas jam atėjo į galvą, išgirdus anksčiau sakytus žodžius, pvz: "pusnuogiai berniukai boksuojasi". Ir žaidimas taip tęsiasi, kol nusibosta.

Vieni tas laisvas asociacijas pasako labai vaizdžias, kūrybingas. Kiti - atsako kažką labai standartinio. Dar kiti visada nukrypsta prie kažkokios vienos temos - kad ir ką besakytum, asociacija su seksu arba smurtu, ar dar kuo. Gal būt, psichiatras iš to galėtų nemažai pasakyti, kaip iš Rorschacho testo, kokia žmogaus dvasios būsena, asmenybės bruožai, emocinės reakcijos ir minties sutirkimai.

Kailas žaidžia tokį žaidimą pati su savimi. Nemažai pasako apie jos asmenybę. Nemažai narcizistiška. Style over substance. Kruopšti, perfekcionistė. Ilgas dėmesio išlaikymas. Turi polinkį vaizduoti, kad yra sudėtingesnė, nei iš tikro yra. Mėgaujasi sugebėjimu manipuliuoti kalbą. Ir t.t.

Įdomu dirstelėti į kitą žmogų.

Atrodo, toks žaidimas dabar rašykuose "ant bangos". Tarakonai rašo tuo pačiu metodu, Begemotas, K11. Ir retai apsilankantys rašykai pvz, Tavo tėvas, ir senbuviai, pvz. Omnia savo paskutiniam rašinyje labai pakrypęs į tą pusę.

Sunku vertinti tokius tekstus. Dažnai būna, kad autoriai labai įkyriai pila "bullshit"ą, rašo kažką su tarptautiniais žodžiais ir retom, mažai kam žinomom nuorodom, kad atrodytų filosofiška ir giliamintiška. Bet jeigu būtų priversti ginti savo tekstą sakinį po sakinio, kaip teisme, negalėtų paaiškinti minties. Bet, žinoma, geriau nekritikuoti - papūs lūpas ir sakys, kad kritikas tiesiog bukas, nesugeba suprasti gilių minčių.

Šitame tekste to irgi yra, bet, tiesos dėlei, mažiau, nei ankstesiuose Kailo tekstuose. Arba, gal pripratau, mažiau kliūva. Menas neturi būti logiškas ir paaiškinamas, menas turi kelti emocijas, išprovokuoti reakcijas.

Jeigu tai man būtų nauja, dar niekad neskaityta - sakyčiau, o  - įdomus eksperimentas.

Dabar kažkokios emocinės reakcijos nėra. OK, žaidimas, vaizdingų ascociacijų dėliojimas, panašus į kitus. Sunku pasakyti, ar geresnis, ar blogesnis už kitus, nes atskaitos kriterijai labai neaiškūs. Jeigu kažkam malonu rašyti, jeigu kažkam malonu skaityti, tai ir gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą