Ausis

Dieninėje kavinukėje prie marmurinio staliuko vienas priešais kitą sėdėjo pora. Viduje jiems buvo šilta, tačiau tai nebuvo vasaros metas. Iš garso kolonėlių sklido rami muzika, už lango šiureno rudeniniai medžių lapai. Į foną įsiliejo burzgianti kavamalė, šiltas pupelių kvapas, barškantys šaukšteliai, permatomos cukrinės.
Vyriškis pažvelgė į mylimąją ir ji iš kart suprato. Prasidėjo.

- Brangioji, man niežti ausį, - tarė jai.
- Dabar? – ji nuleido kavos puodelį.
- Dabar.
Moteris palietė jo ausį ilgomis rankomis. Krūtys tą akimirką pakilo.
- Dešinė. Giliai. Maldauju, - ant stalo paguldė galvą niežtinčia ausimi į viršų. Užsimerkė.
- Aš tuoj, – tarė mylimoji ir išsitraukus dėžutę, ėmė krapštyti. Pirmi judesiai buvo negilūs, nes dar ji nebuvo gerai įsistebeilijusi, akys gerai neapsipratusios.
- Giliau, - paliepė. Jam muzika užtilo, tapo tyla. - Giliau...
- Tau skaudės kaip  praeitą kartą, - plona medinė kojytė dingo jo ausyje. Beveik jau baigė krapštyti.

Mylimojo privačios kūno vietos jai neatrodė nemalonios, tačiau iki šiolei jis niekados taip ilgai neprašė.
- Aaa... – jo pirštai staiga išsitiesė, o kaklas nuraudo. - Aah... – nuskambėjo dejonė tarsi malonus priekaištas, o tada iš ausies pasirodė kraujas.