Veidas pasauliui

Norėtum nors vieną lašą išvarvint
Iš savo sielos,
Iš savo esybės prispaustos prie sienos,
Iš savo paveikslo įrėminto.
Norėtum uždangą kietą užtraukti
Nepasivėlinus,
Užmigus ištarti lyg kliedesį,
Nevaržomą sapną išlieti.
Bet susilaikai,
Tik santūrumu paženklintą dainą
Išlieji pro lūpas nutirpusias,
Nesvarbu ar tai artimas, ar vos pažinotas
Klauso.
Ir tampa taip artima
Iki kraujo ir kaulo –
Susiturėti –
Vardan patogumo ir minkšto miego.
O kodėl gi turėčiau prieglobstį plėšyti?
Kodėl turėčiau save apnuoginti,
Pavogti tai, kas ilgai suturėta?
Jei panardinusi ranką
Ištraukiu auksą
Nesvarbu, tikrai nesvarbu,
Ar jis tik žiba,
Ar tikras.