Turiu prisipažinti, kad ne iš karto supratau šį kūrinį. Ką padarysi, senstu, smegenų rievės lyginasi. O štai dabar nušvito darbas visu gilumu. Šaunu, Pranai 5
Nieko naujo, Juozai, tavo giedojime, kadangi jau ne pirmą kartą.
Būk drūtas ir neužsimiršk!
Tegyvuoja Len... Lentvaris.(Vos nešūktelėjau LENINAS)
Būna gi.
Visus metus mes tik ir tekalbame apie įvairiapusį gedulą, bet visus tuos metus taip pat švenčiame ir netgi trankiai, visokiausias šventes ir ne tik religines, kad jau norisi tarti, vieno senosios Europos poeto žodžiais:
Greičiau, Mirtie, žilasis kapitone,
Pakelkim inkarą. Liūdni krantai, sudie.
Pirmyn į tamsią, tolimą kelionę,-
Būk mano švyturiu, liepsnojanti širdie.
Užsimiršimo nektaru skaidriuoju
Nutildyk nerimą ir apsvaigink mane.
Juk, vis tiek pat, į pragarą ar rojų -
Į juodą prarają, kur šaukia Nežinia.
Šioks Toks [i]Iškart prisiminiau "Vilko vaikus" ir taip suspaudė širdį...[/b]
Atsimink, mielas žmogau, kad tikram žmogui niekuomet piniginės nespaudžia. o tik širdį.
Ačiū, kad ir mano kieme pasirodai.
Senamadžiau, norėjau mįslingai apie Mažąją, bijodamas pasakyti jos vardą. Bet pasakyk, mielas Petrai, kodėl tu ne kritikas? Aš mielai priimu tavo "korektūrą" ir sakau už ją AČIŪ.